Salomėja Nėris. Kūryba ir asmenybė

S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.

Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius s. Neries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu.

Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduodamas, kad aš esu stipri moteris. <. O tu nežinai, kad aš maža, silpna. Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių . Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau

S. Neries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per kitų žmonių išgyvenimo žaizdrą, jais remia savo patirtį. S. Neris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais-štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta.

Skaitydami ir nagrinėdami s. Neries lyriką, privalome pažvelgti ne tik į laikmečio prieštaravimus, literatūrinę aplinką, bet ir į pačios poetės gyvenimo istoriją, pažinti jos išgyvenimus, ieškojimus, jos santykius su žmonėmis, pasauliu.

Salomėja kačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną kiršų kaime, alvito valsčiuje (dabar vilkaviškio raj. Aplink driekėsi plačios ir derlingos suvalkijos lygumos. Rytų aukštaičiui ir žemaičiui jos gali pasirodyti nuobodžios ir monotoniškos, bet poetei gimtinė buvo viskai tik salomėja grįždavo į namus, eidavo prie širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų širvintos, tai visa būtų kitaip. <. Krūmų vainikas iš tolo jau žaliuoja besikalančiais lapeliais. Karklynai katinėliais geltonuoja ir skleidžia pavasario kvapą. Po juos bitutės dūzgia. Norėjau nusiskinti šakučių ir parsinešti namo pamerkti į vazą. Negalėjau judinti karklų, nes būčiau sutrukdžius šimtams bitelių darbą.