Savanorystė kaip mano savasties išraiška

Savanorystė , kaip mano savasties išraiška.

Mano visos savanorystės buvo atliktos mano miesto parapijoje t.y. Grigiškių ,,Šventosios Dvasios‘‘ parapijoje. Šiai parapijai priklausau jau labai daug metų. Daugiausia mano laisvalaikio užėmė ugdymas mažučių vaikučių pabiručiu. Aktyviausi buvo 1-4 klasės moksleiviai. Dažniausiai visi užsiėmimai vykdavo parapijoje. Mokėme juos ne tik doro tikėjimo kelio , bet ir piešti , dainuoti, giedoti, bet bendrauti . Dažniausiai viskas baigdavosi prie draugiško pasisedėjimo prie arbatos puodelio. Vaikai kurie namie negauna tiek supratimo ir šilumos , Ja gauna iš mūsų. Jie nori čia grįžti vėl ir vėl. Net pats didžiausias smėlynės banditas , čia tampa geru bei draugišku vaiku, nėra blogu žmonių yra tik žmonės kuriu apsuptyje nėra, arba yra, bet labai mažai gėrio.

Žinoma mes nepamiršdavome ir apie vyresnio amžiaus žmogeliukus. Jiems vieną kartą metuose organizuodavome piligrimines keliones . Nuo Rykantų parapijos (šią bažnyčiai taip pat kuruoja Grigiškių parapijos Klebonas) iki Aušros vartų. Ten buvau atsakinga už saugu ėjimą . Su pagalbininku stebėjome ne tik žmonės kad neišeitų į neleidžiamą kelio Juosta, bet ir reguliavom važiuojančių mašinų kryptį. Tai buvo labai smagu bei atsakinga, nes Nuo tavęs priklauso daugumos žmonių gyvybės, todėl tokiuose vietose turi būti labai atsakingas , bei budrus. Mes eidavome viena diena apie 30 kilometrų. Bet man to būdavo mažą.