Senovės Graikijos architektūra ir menas
Aš šią temą pasirinkau, nes kai mokiausi mokykloje ir buvo dėstoma istorijos pamoka bei dailės, Graikijos menas mane sužavėjo. Ir būtent dėl to norėjau susirasti daugiau informacijos apie tai, kad daugiau sužinočiau apie Graikijos architektūrą bei kitas meno sritis. Meno dėka žmonės sugeba atrasti grožį gamtoje, atkreipti dėmesį į įvairiausius garsus, paveiksluose regėti sunkiai pastebimas detales. Todėl pabandysiu kuo aiškiau apibūdinti kiekvienos meno rūšies sritį ir pateikti pavyzdžių, bei apibūdinti jų struktūrą. Šiuo darbu aptarsiu epochų rūšis, šventyklas, skulptūras, tapybą, piešinius ant vazų, architektūrą, statybą, miestus, tobulą žmogų ir kitus statinius.
Įvairiausios statulos buvo gaminamos iš marmuro, bronzos, aukso bei dramblio kaulo, bet mes dabar tą grožį ir įvairovę galime tik įsivaizduoti, nes laikas išblukino spalvas, o istorijos vėjai išblaškė senovės graikų skulptūras po įvairius pasaulio muziejus ir meno kolekcijas.
Senovės Graikijos meno ramus ir didingas grožis, harmonija ir aiškumas tapo įkvėpimo šaltiniu, būtent dėl to pasirinkau šią temą.
Graikų meno statybos didžiausias pasiekimas – šventyklos. Šventyklas iš vidaus ir lauko pusių puošė reljefai ir statulos, o paprastai šventyklos buvo statomos ant laiptais padengto pagrindo. Joje buvo belangė patalpa, kurioje stovėjo dievybės statula, o pastatą supo viena arba dvi kolonų eilės ir jos laikė dvišlaitį stogą. Prie dievybės statulos, tamsioje vidinėje patalpoje, galėjo lankytis žyniai. Kiti žmonės šventyklą matė tik iš išorės, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas išoriniam šventyklos grožiui ir harmonijai. Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nurodydavo šventyklos dydį, kolonų dalių skaičių ir santykius. Graikų architektūroje priklausomai nuo kolonos tipo vyravo trys stiliai, vadinamieji architektūriniai orderiai :
Taigi orderis yra tam tikra tvarka sudėlioti pavieniai statinio elementai. Orderiai aiškiausiai ir pilnutinai išsiskleidė graikų šventyklos architektūroje. Žinoma, jie siūlė tik bendruosius principus, o architektai, taikydamiesi prie vietovės ar kitų statinių, šį bei tą pakeisdavo. Svarbiausi elementai yra bendri visiems orderiams, priklausomai nuo šventyklos paskirties, dydžio ir svarbos, graikai įvairiai komponavo orderius, sudarydami įvairius architektūrinius ansamblius.
Stačiakampė (išilginės sienos ilgis dažniausiai prilygo dviem galinės sienos ilgiams) šventykla kilo nuo stereobatu vadinamo pamato, sudėto iš akmenų kvadrų. Viršutinė pamato plokštė vadinama stilobatu. Ant jos stovėjo sienos ir kolonos. Ant kolonados gulėjo horizontali perdangos sija – architravas, o virš jos – kita sija, vadinama frizu. Architravas ir frizas kartu sudaro antablementą. Karnizu (arba kartais graikišku žodžiu geisas) vadinama sija, gulinti virš frizo, kartais priskiriama antablementui, bet dažniau laikoma apatine virš antablemento iškilusio trikampio skliauto frontono dalimi. Skulptūriniai frontono viršaus ir kampų papuošimai (augalų lapai, realūs ir mirtiniai gyvūnai, dievų statulos) vadinami Akroterijais.
Pagrindinis architektūroje ir beveik vienintelis statinys buvo šventykla, o ne rūmai, tai pirmutinė Dievo buveinė. Klasikinėje epochoje šventyklos pamažu atitolo nuo savo pirmtakių ir jos visada orientuotos rytų – vakarų kryptimi. Šventyklos buvo ir medinės, ir marmurinės, viršutinė dalis nudažyta ryškiomis spalvomis – mėlyna ir raudona. Griebtasi optinės išmonės norint išvengti slegiančio įspūdžio: laiptų pakopos nevisai horizontalios, o kolonos į viršų kiek storėja ir palinkusios į centrą.
