Senų ir pagyvenusių žmonių psichologiniai pokyčiai

Utenos kolegijos medicinos fakulteto sveikatos priežiūros ir reabilitacijos katedra kineziterapijos studijų programa. Senų ir pagyvenusių žmonių psichologiniai pokyčiai. Senatvės pokyčių analizė. Psichologiniai pokyčiai ir požymiai senatvėje. Kineziterapeuto darbo efektyvumas , siekiant gerinti senų ir pagyvenusių žmonių psichologinius pokyčius. Literatūra ir šaltiniai.

Atlikti kineziterapeuto darbo efektyvumo analizę, siekiant gerinti senų ir pagyvenusių žmonių psichologinius pokyčius.

Stresas – pagyvenę žmonės jų patiria tikrai daug. Vienas jų netektys (prarandami draugai, artimieji), fizinė negalia (sėdėjimas namuose, priklausomybė nuo aplinkinių), vienatvė (pasidarai neįdomus, uždaras, atstumtas, nepastebėtas), nepasitikėjimas (baimė būti apgautam), mažėja pakantumas, kantrybė [5].

Pagrindiniai psichologiniai pokyčiai yra nerimas, padidėjęs dirglumas, priešiškumas, depresija, haliucinacijos, miego sutrikimai, apatijos[6] .

KINEZITERAPEUTO DARBO EFEKTYVUMAS, SIEKIANT GERINTI SENŲ IR PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PSICHOLOGINIUS POKYČIUS

Kineziterapeutas gali prisidėti prie sėkmingo senėjimo, šiek tiek atitolinti fizinius senėjimo procesus, taip palengvindamas psichologinius pokyčius, bei socialinius.

Senstant žmogui labai dažnai neišvengiamos kai kurios ligos ir būsenos. Labai svarbu suprasti, kaip mąsto senyvo amžiaus sergantysis. Tai svarbu geriems geriatrinės reabilitacijos rezultatams pasiekti. Moksliniai šaltiniai teigia, jog sergančių asmenų psichosocialiniuose ir socialiniuose gyvenimo modeliuose yra naudojama įgyta patirtis ir kopijavimo strategijos, kurios išryškėja iškilus įvairiems gyvenimo sunkumams. Taip pat sergantiems žmonėms didelės įtakos turi juos supanti socialinė aplinka, kurios poveikis matomas tiek išoriškai, pavyzdžiui, išreiškiamose emocijose, tiek neurologiniame lygmenyje, pavyzdžiui, pablogėjusi neurologinei būklei. Psichologiniai ir socialiniai veiksniai ir jų neigiamas poveikis labiausiai pasireiškia dialektikoje. Sergantis žmogus jaučiausi tarsi apsuptas daugybės „piktų psichologų“, kurie siekia parodyti jo neįgalumą ir iškelti jo ligą. Todėl labai svarbu sumažinti šitokį neįgalumo išryškinimą. Reabilitacija vaidina svarbu vaidmenį mažindama „neįgaliojo“ vaidmenį, padėdama pasijausti asmeniui geriau bei gerindama sergančio žmogaus ir jo šeimos narių gyvenimo kokybę. Moksliniai šaltiniai teigia, jog savarankiškumas nėra visiškai prarandamas pavyzdžiui susirgus demencija, o reabilitacija tik padeda grąžinti asmens pasitikėjimą savimi. Taip pat geriatrinė reabilitacija padeda susigrąžinti aplink sergantįjį esančių žmonių pasitikėjimą juo kaip savarankiška asmenybe. Senatvėje reabilitacija gali teigiamai veikti asmens neurologinį profilį. Tačiau reabilitacijos specialistų komanda norėdama pasiekti tokių rezultatų turi laikytis tam tikrų principų ir žinoti minėtam sindromui būdingus reabilitacijos ypatumus. Vienas svarbiausių geriatrinės reabilitacijos aspektų yra holistinis požiūris į sergantįjį, t. y. svarbu atsižvelgti į visas senatvines problemas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į emocinį atsaką bei naudojamas kopijavimo strategijas. Dirbdami su pagyvenusiu sergančiu asmeniu svarbu dirbti sistemingai bei atkreipti dėmesį į jį supančią aplinką. Pastarojoje asmuo turi jaustis saugus ir svarbus. Reabilitacijos specialistams reikėtų nepamiršti, jog senatvinė demencija (kaip pavyzdys) – tai tokia būklė, kuri lydės žmogų visą jo likusį gyvenimą, t. y. ji nėra išgydoma, ji gali būti tik pristabdoma. Todėl geriatrinės reabilitacijos rezultatai gali būti minimalus, o jos eiga gali pakrypti vienokia ar kitokia neplanuota linkme. Taip pat svarbu specialistams būti jautriems reabilituojamo asmens kultūrai ir religijai. Tad reabilituojant asmenis turinčius senatvine demencija yra svarbu sistemiškumas bei reabilitacijos proceso lankstumas [7].