Valdžios institucijų sąveika įgyvendinant valstybės politiką socialinės paramos šeimai srityje

Šeima - visuomenės pagrindas, kurį būtina stiprinti. Turi būti sukurtos tokios sąlygos, kurios leistų žmonėms įgyvendinti savo norą sukurti ir puoselėti darnią šeimą, turėti vaikų, užtikrinti kartų sandorą ir solidarumą, perduoti palikuonims kultūrines, tautines ir dvasines vertybes. Gimstamumo ir šeimos problemos Lietuvoje yra ne mažiau svarbios nei nacionalinio saugumo problemos. Net ir patvirtinus Valstybinę šeimos koncepciją valstybinis šeimos politikos ir šeimos problemų sprendimas tebelieka išsklaidytas po įvairius teisės aktus bei įvairias institucijas ir neturi aiškios įstatymais apibrėžtos strategijos. Todėl Tevynes sąjungos veiklos programoje siūloma specialiu Paramos šeimai pagrindų įstatymu analogiškai Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui viename teisės akte apibrėžti Lietuvoje veikiančius ir siūlomus iš esmės naujus paramos šeimai pagrindus, kurie būtų realizuojami kitais įstatymais ar teisės aktais. Toks pamatinis įstatymas įtvirtintų institucinę šeimos vertę. Jame numatoma, kad ne tik individą, bet ir santuokos pagrindu sukurtą šeimą, kaip atraminę bendruomenę, valstybė laiko viešųjų reikalų subjektu. Realizavę tokį įstatymą įgyvendinsime valstybės paramos šeimai politikos tikslą – sudaryti sąlygas pačiai šeimai visavertiškai realizuoti savo socialinę paskirtį ir subrandinti gyvenimui dvasiškai bei fiziškai sveiką jaunąją kartą.

Demografinę situaciją bandyta gelbėti didinant išmokas gimus vaikui, įvedant naujovę – kas mėnesines išmokas vaikui, didinant neapmokestinamųjų pajamų dydį auginantiems vaikus, padidinant Sodros mokamas motinystės (tėvystės) pašalpas iki 100 proc. Pirmaisiais gyvenimo metais ir antraisiais – mokant 85 proc. buvusio atlyginimo dydžio išmokas. Pastarųjų pakeitimų, leidžiančių turėti ilgesnes motinystės (tėvystės) atostogas rezultatai kol kas yra sunkiai apčiuopiami, tačiau jau pasirodė spaudos publikacijų ir tyrimų rezultatų teigiančių, kad tik nedidelė dalis šeimų pasinaudoja šia lengvata. Iš kitos pusės kritikuojamos ir valstybės išmokos naujagimiui, kurios yra traktuojamos kaip vaiko pirkimas, skatinantis problemines šeimas tokiu būdu „uždarbiauti“, tačiau keliantis klausimus apie tokio valstybės nupirkto vaiko kokybę. Kita sritis, kur buvo atliekami žingsniai, kurie kaip prognozuota turėjo prisidėti prie demografinės situacijos gerinimo – darbo sritį reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, leidžiantys tėvams, auginantiems vaikus turėti lankstų darbo grafiką, papildomus laisvadienius ir ilgesnes atostogas. Vis dėlto šios priemonės praktiškai vis dar retai yra įgyvendinamos.

Iš esmės nuoseklios paramos šeimai politikos, kaip tokios, mūsų valstybėje kol kas nėra. Tai – daugiau socialinė politika, labiau orientuota į vadinamąsias problemines šeimas. Šiame darbe labiausiai gilinsimės į valstybės paramą šeimai. Kas tai reglementuoja, kokia pagalba teikiama. Taip pat apžvegsime valstybės mokamas išmokas/pašalpas šeimoms. Darbe analizuojama esama socialinės paramos sistema, jos plėtra bei pokyčiai.

Darbo tikslas – išanalizuoti valdžios institucijų sąveiką, įgyvendinant valstybės paramos šeimai politiką.

Darbo tikslui pasiekti suformuoti tokie uždaviniai:

Išanalizuoti valdžios institucijų sąveiką įgyvendinant valstybės politiką socialinės paramos šeimai srityje mokslinėje literatūroje bei teisiniuose dokumentuose.

Apžvelgti socialinės paramos šeimai įgyvendinimo priemones ir etapus.

Išanalizuoti socialinių paslaugų šeimai poreikį ir galimybes.

Darbe naudoti metodai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų, reglamentuojančių socialinę paramą šeimai studijavimas, analizė, lyginimas bei apibendrinimas.

Mokslinėje literatūroje, nagrinėjančioje šeimos instituto stiprinimo prielaidas ir vaikus auginančių šeimų poreikius šiuolaikinėje visuomenėje, pabrėžiama holistinio požiūrio svarba. Vadovaujantis šiuo požiūriu būtų galima išskirti sekančius analizės lygmenis:

Makro lygmuo (įstatymai, kultūra, lėšų paskirstymas ir t.t.): ideologiniai, kultūriniai, ekonominiai ir teisiniai veiksniai (kultūrinės normos ir vertybės; nacionalinė teisinė bazė, paramos šeimai politika ir jos priemonių veiksmingumas (teisinis pagrįstumas, savalaikiškumas, prieinamumas, nuoseklumas, kompleksiškumas, kokybė ir t.t.), pvz. Vaikų priežiūros sistema, tėvystės/motinystės atostogų teisinis reguliavimas;).

Institucinis lygmuo (įstatymų įgyvendinimo lygmuo): šeimos struktūra ir socialinė organizacija, apmokamo darbo organizavimas, švietimo sistema, ir kt. institucijų paslaugos šeimai.

Individualus lygmuo (socialiniai psichologiniai veiksniai, tėvų, kaip šeimos narių ir kaip darbuotojų poreikiai, lūkesčiai, adaptacija).

Ši plataus pobūdžio reiškinio konceptualizacija integruoja pagrindines paramos šeimai ir šeimos instituto stiprinimo dimensijas: valstybės socialinės apsaugos politiką ir ekonominius bei kultūrinius veiksnius; šeimos socialinę organizaciją bei šeimos instituto santykį su kitais socialiniais institutais įstatymų įgyvendinimo lygmenyje (apmokamo darbo, švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sritimis); individualius šeimų poreikius, lūkesčius ir adaptaciją esamoje sistemoje.

Šiuolaikinės paramos šeimai politikos Lietuvoje formavimo patyrimas. Dar Atgimimo metu paramos šeimai politikos tikslai, motyvai bei priemonių sistema buvo pradėta keisti. Apibendrinant Lietuvos paramos šeimai politikos pokyčius, prasidėjusius 20 a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, ją formuojant galima išskirti keletą etapų.