Vandens pasiskirstymas žemėje: Vandens hidrologinis ciklas

Įvadas. Vandens hidrologinis ciklas. Vandens pasiskirstymas žemėje. Garavimas. Sublimacija. Evapotranspiracija. Vanduo atmosferoje. Kondensacija. Krituliai. Sniego tirpsmo nuotėkis. Paviršinis nuotėkis. Upės. Infiltracija. Gruntinio vandens atsargos, ištekėjimas. Šaltiniai Išvados. Literatūra.

Hidrologija – mokslas nagrinėjantis hidrosferą, įskaitant vandenynus, jūras, upes, ežerus ir šlapynes, dirvožemio ir požemio vandenis, sniegą ir ledynus, atmosferos drėgmę, taip pat jos savybes ir joje vykstančius procesus. Taigi šiame darbe trumpai panagrinėsiu svarbiausius vandens hidrologinio ciklo etapus.

Bendras pasaulinis vandens kiekis yra apie 1 386 milijonai kubinių kilometrų. Daugiau kaip 96% sudaro druskingas vanduo. Vandens apykaita per atmosferą vyksta visą laiką. Tik 5% viso Žemėje esančio vandens laisvai cirkuliuoja. Kiti 95% vandens yra litosferoje ir nuosėdinėse uolienose. Gėlas vanduo sudaro maždaug 3% viso vandens atsargų: 30% jo yra po žeme, 1% - upėse ir atmosferoje, o 69% - ledynuose. Gėlojo paviršinio vandens šaltinių, tokių kaip upių, ežerų, vandens atsargos yra tik apie 93 100 kubinių kilometrų, tai sudaro apie 1/150% bendro vandens kiekio. Upės ir ežerai yra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais žmonija naudojasi kiekvieną dieną.

Garai yra iš skysčio išlėkusios molekulės: jei atomo (molekulės) kinetinė energija viršija skysčio paviršinę atomų (molekulių) ryšio energiją, jis palieka skystį. Didėjant temperatūrai, garavimas intensyvėja, nors garavimas vyksta nuolat ir bet kokioje temperatūroje.

Vandens ciklas yra vandens saugojimas ir judėjimas vandenyje, žemėje ir virš jos. Nors atmosfera negali būti didžiulė vandens saugykla, ji yra tik tarsi didžiulė autostrada vandeniui judėti apie Žemės rutulį. Atmosferoje visadayra vandens, apie 90% vandens atmosferoje susidaro garuojant iš vandens telkinių, o kiti 10% gaunami iš augalų. Nors atmosferos vanduo yra garo, debesų ir drėgmės pavidalų, žinoma, kad debesys yra labiausiai matoma atmosferos vandens apraiška, tačiau net ir skaidriame ore yra vandens - vandens dalelės, yra per mažos, kad jas būtų galima pamatyti. Vėsesnė temperatūra aukštyje leidžia garams kondensuotis į debesis, o stiprus vėjas judina debesis visame pasaulyje, kol vanduo iškris kaip krituliai, papildantys žemėje esančias vandens ciklo dalis. Vandens kiekis atmosferoje vienu metu gali sudaryti apie 12 900 km3. Jeigu šis vandens kiekis vienu metu iškristų kaip lietus, sausuma, būtų apsemta, o vandens sluoksnis siektų net 2,5 cm.

Debesų atsiranda padidėjus garo kiekiui, jam atšalus ir prasidėjus kondesacijai. Priklausomai nuo oro sąlygų, vandens molekulės susijungs su mažomis dulkių, druskos ir dūmų dalelėmis ore, susidarydamos debesų lašelius, kurie sujungiami, auga ir išsivysto į debesis - tokią vandens formą, kurią galime pamatyti. Debesų lašelių dydis gali būti labai įvairus: nuo 10 mikronų (metro milijonosios dalys) iki 1 milimetro (mm) ir net 5 mm. Šis procesas vyksta aukščiau danguje, kur oras vėsesnis, o garavimo metu atsiranda daugiau kondensato. Vandens lašeliams jungiantis ir didėjant, debesys ne tik vystosi, bet ir gali iškristi krituliai.