Vėlynių tradicijos ir papročiai

Tikėjimas, kad žmogui mirus gyvenimas nepasibaigia, yra labai senas ir bendras visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Iš to jausmo ar tikėjimo kilo daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių. Visos kultūringos tautos gerbia savo mirusius artimuosius: stato jiems paminklus, turi ypatingas šventes, kada išėjusius anapilin prisimena ir pagerbia. Senovės lietuviai, o ir mes iki šių dienų, vis dar gerbiame mirusius senolius per Vėlines. Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyt, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Taip jau yra nuo senų laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms.