Žinių vadybos aktualumas referatas
Įvadas. Žinių samprata. Žinių suskirstimas į modulius ir jų pateikimas skirtingiems valdymo lygiams. Žinių vadybos samprata. Informacijos klasifikavimas ir jai keliami reikalavimai žinių vadyboje. Žinių rinkimas, dalinimasis ir platinimas vadyboje. Žinių naudojimas ir plėtojimas vadyboje. Kultūriniai trukdžiai. Žinių išsaugojimas ir jų praradimas. Išvados. Literatūros sąrašas.
Žinios – tai patirtis arba informacija, kuri gali buti perduodama arba plėtojama.
4. Žinių panaudojimas – tai žinių valdymo proceso įgyvendinimo etapas. Šiame etape žinios yra transformuojamos į konkrečius rezultatus. [3;217]
5. Informacija –tai žinios apie galimus būsimus pasikeitimus vartotojų poreikiuose, žmonių mąstyme, organizacijoje bei jos valdyme. [8;212]
6. Prognozė – tai nuomonė apie prognozavimo objekto kitimo tendencijas ateityje. [5;235]
7. Žinių ryšiai – tai strateginės partnerystės, kurių svarbūs bendradarbiavimo tikslai yra abipusis mokymasis ir žinių įgijimas. Žinių ryšiai gali būti užmegsti su įvairiausiomis institucijomis.[3;132]
8. Žinių kopijavimas – tai iš centro valdoma intervencijos forma. Jos funkcija sparčiai išplatinti tam tikras žinias dideliam darbuotojų skaičiui.[3;178]
10. Išorinių žinių nustatymas – tai įmonės žinių aplinkos analizė ir apibūdinimas.[3;40]
1.1. Žinių suskirstimas į modulius ir jų pateikimas skirtingiems valdymo lygiams
• Įmonės problemas paversti žinių problemomis ir įvertinti sprendimų įtaką organizacijos intelektiniam turtui.
• Vengti bendro pobūdžio sprendimų ir padėti suvokti konkrečiai su žiniomis susijusias problemas.
Žinių valdymo sąvoka, viena vertus, yra pagrįsta teoriniais samprotavimais, kita vertus - realiomis problemomis. Vykdant tyrimus su aukštesniaisiais vadovais, dirbančiais įvairiausiose pramonės šakose, nustatytos praktines problemos, turinčios aiškią žinių dimensiją. Atsižvelgus į nemažą apklausų ir seminarų kiekį yra smulkiai ištirta nemažai atvejų.
Pirmiausiai problemos, kurios aptiktos įvairiausiose įmonėse, buvo sugrupuotos ir suskirstytos į plačias kategoriįas. G. Probst, S. Raub ir K. Romhardt teigimu, tai padeda nustatyti daugybę veiklos rūšių, kurios yra laikomos esminiais žinių valdymo procesais ir kurios visos yra gana glaudžiai susijusios tarpusavyje. Žinoma, intervencijos į vieną esminį procesą yra įmanomos, tačiau tai neišvengiamai paveiks ir kitus procesus. Todėl vadovai neturėtų mėginti optimizuoti su žiniomis susijusios veiklos atskirose srityse, neatsižvelgdami į globalų poveikį.
Išoriniu žinių identifikavimas - tai įmonės žinių aplinkos analizė ir apibūdinimas. Stebėtinai daug įmonių patiria sunkumų norėdamos susidaryti bendrą vaizdą apie informaciją, įgūdžius bei vidines ir išorines žinias. Toks skaidrumo trūkumas yra neefektyvumo, neinformuotų sprendimų ir dubliavimo priežastis. Todėl efektyvus žinių valdymas privalo užtikrinti gera vidini ir išorinį skaidruma ir kiekvienam darbuotojui padėti surasti tai, ko jam reikia [3;40].
Įmonės nemažai žinių gauna iš išorinių šaltinių. Santykiai su klientais, tiekėjais, konkurentais ir partneriais, atsirandantys dirbant prie bendrų projektų, suteikia nemažai žinių, tačiau retai jos yra maksimaliai panaudojamos. Firmos irgi gali pirkti žinias, kurių jos negalėjo įgyti samdydamos ekspertus ar įsigydamos kitas itin inovacines įmones. Sistemingai valdant žinias į šias galimybes būtina atsižvelgti.
Z.O. Atkočiūnienės nuomone [9], žinių vadyba - organizacijoje dirbančių individų ir grupių patirties bei žinių fiksavimas, organizavimas ir saugojimas, taip pat visos šios sukauptos informacijos pateikimas taip, kad ji būtu prieinama kitiems organizacijos nariams. Žinių vadyba gali sėkmingai rutuliotis tik tais atvejais, kai žinių turintys individai savo turimas žinias kaupia, saugo ir nuolatos papildo bei atnaujina. O sukaupta žinių bazė yra visada lengvai pasiekiama to paties lygio kitam darbuotojui, kuriam tų žinių reikia.
Patikima. Informacijos patikimumas pirmiausia priklauso nuo to, ar teisingai užfiksuota informacija, tačiau jis gali būti prarastas kituose informacijos apdorojimo aparatuose.
