Žmogiškųjų išteklių vadyba aprašymas

Įvadas. Žmogiškųjų išteklių vadybos teoriniai aspektai. Žmogiškųjų išteklių vadybos atsiradimo prielaidos. Žmogiškųjų išteklių vadybos samprata. Esminiai žmogiškųjų išteklių vadybos bruožai. Žmogiškųjų išteklių vadybos subjektai. Žmogiškųjų išteklių specifika. Žmogiškųjų išteklių vadybos principai ir funkcijos. Strateginės žmogiškųjų išteklių vadybos teorija ir metodologija. Strateginės žmogiškųjų išteklių vadybos samprata. Strateginės žmogiškųjų išteklių vadybos metodologija. Žmogiškųjų ištekių vadybos strategijos. Žmogiškųjų išteklių strateginis valdymas. Žmogiškųjų ištekių vadybos strategijų formavimas ir įgyvendinimas. Žmogiškųjų išteklių formavimas organizacijoje. Žmogiškųjų išteklių planavimo esmė. Laisvų darbo vietų analizė. Darbuotojų parinkimo būdai. Kandidatų atranka. Darbuotojo adaptacija kolektyve. Žmogiškųjų išteklių ugdymas. Darbuotojų mokymas ir tobulinimas. Karjeros valdymas. Motyvacija ir darbuotojų motyvavimas. Darbuotojų motyvavimo samprata. Darbuotojų motyvavimo teorijos. Žmogiškųjų išteklių vertinimas. Žmogiškųjų išteklių vertinimo sistema. Žmogiškųjų išteklių vertinimo metodai. Darbuotojų komunikacija organizacijoje. Komunikacijos proceso esmė. Informacijos perdavimo kanalai. Komunikacijos proceso efektyvumas. Literatūra. Sąvokų žodynėlis.

Žmogiškųjų išteklių vadyba yra svarbus kiekvienos organizacijos veiksnys, siekiant išlikti ir nugalėti nuožmioje konkurencinėje kovoje. Tradiciškai žmogiškųjų išteklių vadyba siejama su personalo vadyba, tačiau žmogiškųjų išteklių vadyba apima ne tik tradicinių personalo vadybos veiklų administravimą, bet ir yra svarbi organizacijos strateginio planavimo ir valdymo dalis.

„Organizacijos žmogiškųjų išteklių vadyba“ – mokomoji knyga, skirta aukštųjų mokyklų magistrantūros studijų žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų, kaimo plėtros administravimo ir žemės ūkio verslo vadybos studijų programų studentams ir visiems, besidomintiems žmogiškųjų išteklių vadyba. Šios knygos tikslas - supažindinti skaitytojus su žmogiškųjų išteklių vadybos teoriniais aspektais, strategine žmogiškųjų išteklių vadyba, žmogiškųjų išteklių formavimo, ugdymo, motyvavimo ir vertinimo organizacijoje procesais bei darbuotojų komunikacijos svarba organizacijoje.

Mokomojoje knygoje aptariami žmogiškųjų išteklių vadybos teoriniai ir praktiniai aspektai bei žmogiškųjų išteklių vadybos organizacijoje klausimai. Knygos medžiaga suskirstyta į septynis skyrius.

Pirmame skyriuje aptariamos žmogiškųjų išteklių vadybos atsiradimo prielaidos, samprata ir jos raida, įvardijami žmogiškųjų išteklių vadybos subjektai, žmogiškųjų išteklių specifika, esminiai žmogiškųjų išteklių vadybos bruožai, principai ir funkcijos.

Antrame mokomosios knygos skyriuje pateikiama strateginės žmogiškųjų išteklių vadybos samprata ir metodologija, žmogiškųjų išteklių vadybos strategijos žmogiškųjų išteklių strateginis valdymas bei žmogiškųjų išteklių vadybos strategijų formavimas ir įgyvendinimas.

Knygos trečiame skyriuje analizuojamos priežastys, dėl kurių atsiranda laisvos darbo vietos įmonėje, pateikiami darbuotojų pasirinkimo proceso etapai ir su jais susijusios procedūros, vidiniai ir išoriniai darbuotojų pasirinkimo būdai, jų privalumai ir trūkumai. Taip pat aprašomi kandidatų atrankos metodai bei naujai priimto darbuotojo adaptacijos formos ir etapai.

Ketvirtame skyriuje akcentuojami sąvokų Personalo mokymas ir Žmogiškųjų išteklių ugdymas skirtumai, įvardijami žmogiškųjų išteklių ugdymo sistemos tikslai, pateikiamos žmogiškųjų išteklių ugdymo formos, ugdymo programų vertinimo kryptys, sėkmingos darbuotojo karjeros planavimo organizacijoje prielaidos bei darbuotojo karjeros planavimo proceso pagrindiniai etapai.

Penktame ir šeštame skyriuose nagrinėjama motyvavimo samprata, darbuotojų poreikių klasifikacija, įvardijami darbuotojams vertinti keliami reikalavimai bei darbuotojų vertinimo metodai, jų klasifikacija ir taikymas praktikoje.

Septintame skyriuje aptariama efektyvių komunikacinių ryšių reikšmė siekiant užtikrinti sėkmingą potencialių darbuotojų paiešką, jų atranką, ugdymą, motyvavimą, atlyginant už darbą bei vertinant. Šiame skyriuje aptariama „Komunikacijos organizacijoje“ sąvoka, komunikacijos proceso elementai, etapai bei kanalai, komunikacijos proceso organizaciniai ir asmeniniai barjerai bei jų panaikinimo priemonės.

Tikimės, kad ši mokomoji knyga ne tik praplės žmogiškųjų išteklių vadybos sampratą ir padės pagilinti šios srities žinias, bet ir bus naudinga tobulinant žmogiškųjų išteklių vadybos praktiką viešojo administravimo įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, verslo įmonėse ir įstaigose.

I. ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ VADYBOS TEORINIAI ASPEKTAI

Žmogiškųjų išteklių vadybai atsirasti didelės įtakos turėjo išorinės aplinkos pokyčiai. Įvairūs globalizacijos procesai keičia privačių, viešųjų ir valstybinių organizacijų struktūras, darbų specifiką bei turinį. Darbuotojo vaidmuo tokioje organizacijoje taip pat keičiasi. Mokslinėje literatūroje pateikiami tokie išorinės aplinkos pokyčiai, kurie lemia darbuotojų vaidmens didėjimą organizacijose:

spartus visuomenės išsilavinimo ir kultūros lygio kilimas;

Žvelgiant į istorinę žmogiškųjų išteklių vadybos raidą, galima teigti, kad žmogiškųjų išteklių vadybos pradžia siejama su personalo vadybos atsiradimu. Išskirtinos keturios sąlyginės žmogiškųjų išteklių vadybos raidos stadijos:

XVIII pabaiga - XX amžiaus pradžia;

Siekiant geriau suvokti žmogiškųjų išteklių vadybos sampratą bei vystymosi tendencijas, įvertinti organizacijos žmogiškųjų išteklių vadybos atitikimą šiuolaikiniams principams, būtina išsamiau analizuoti šio reiškinio apibūdinimus ir ypatumus. M. Langbertas ir H. Friedmanas (2002) žmogiškųjų išteklių vadybos istorinę raidą skirsto į keletą periodų: