Žmogus ir jo kūnas – kūnas ir asmens realumas

Turinys. Įvadas. Žmogus. Žmogus – laisva egzistencija.Aprašymas. Kūnas. Kas yra man mano kūnas? Kūnas ir kančia. Analizė. Kūnas ir asmens realumas. Kas esu aš? Aš ir sąmonės vienybė. Išvados. Literatūros sąrašas.

Mes pažiūrime į veidrodį ir išvystame savo kūną. Ne visi būname savimi patenkinti. Per televiziją ir kino teatruose matome lyg ir gražesnius kūnus. Kodėl mums skirtas būtent toks? Dažnas nusivilia ir susigūžia. Jeigu bendraamžiai šaiposi iš kurios nors ir man pačiai nepatinkančios mano kūno dalies: ausų, nosies, plaukų, mažo ūgio ar per didelio svorio, tai jie šaiposi būtent iš manęs tokios, kokia aš esu? O gal tik iš mano kūno? O aš pati esu galbūt kas nors visiškai kita, ta, kurios jie negali matyti? O gal taip šaipydamiesi jie tiesiog šaiposi patys iš savęs – iš savo kvailumo, negebėjimo numatyti ateities. Juk ir jie kada nors pasens, nebus tokie gražūs kaip šiandien. Niekas negali žinoti, kas nutiks kūnui ateityje. Rusvaplaukiai tampa gražuoliais, storuliai, pradėję sportuoti, tampa atletais, o mažyliai ištįsta. Niekas nesirenka kūno. Kūnas yra duotas. Su juo tenka taikstytis, jį pamėgti, prisijaukinti. Kūną galima bandyti valdyti. Ne tik sportu ir sveika mityba. Kūną galiam pratinti paklusti vidinei ramybei. Galima mokytis leisti savo kūnui laiku pailsėti, atsiradus įtampai – atsipalaiduoti. Toks savo kūno valdymas mažina ne tik įtampą, bet dažnai leidžia nugalėti ir baimę. Baimę, kuri kyla prieš svarbius įvykius: prieš peržiūrą, kontrolinį darbą ar egzaminą. Filosofas, pedagogas ir vertėjas Tomas Sodeika siūlo dešimt meditacijos taisyklių, kurias galima taikyti baimei, stresui sumažinti.

Baigdami meditaciją, vėl sutelkite dėmesį į kvėpavimą ir savo kūno padėtį.

Laikui bėgant žmogus suvokia, kad kūnas nėra taip svarbu. Suaugusiųjų pasaulyje daug svarbesnės yra vidinės asmens savybės, jo gebėjimas susikaupti, dirbti, žaisti, mylėti ir kurti. Žmonės visuomenėje įgauna vertę, atsižvelgiant į tai, kaip geba atjausti ir suprasti kitus. Išauklėtas, taktiškas ir jautrus žmogus niekada įkyriai nestebeilys į kito žmogaus kūną. Jis vengs atvirų vertinimų ir pastabų. Palengva imame jausti, kad nesame vien tik kūnai, kad mums duota kai kas daugiau. Mes norėtume tai pavadinti sąmone, kurią dažnai tapatiname su savo mintimis ir jausmais. Kur yra ši mano sąmonė? Ar ji tik mano smegenyse? Ar galėčiau egzistuoti be kūno, jei būčiau vien tik dvasia? Tai jau filosofiniai klausimai. Mums iškyla daugybė klausimų apie mūsų būtį, mus supančią aplinką, šalia esančius žmones. Vienas iš nepakeičiamų pažinimo būdų yra filosofija ir filosofavimas. Bet kas gi yra filosofija, filosofavimas? Filosofija – [gr.philosophia – meilė + sophia – išmintis] mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams. Pavyzdžiui taip kaip matematika – tiksliesiems mokslams. Filosofavimas – tai žmogaus mintys apie tai, kas jam kelia nerimą, apie tai, kas jam įdomu taip pat tai veiksmas, kurio metu yra kritikuojami koki nors dalykai savo požiūriu. Apie filosofiją ir filosofavimą negalime nieko pasakyti nekalbėdami apie žmogų, jo esmę. Tada vėl klausiame kas yra žmogus? Kodėl esame? Kam esame? Žmogų tiria įvairūs mokslai: psichologija – jausmus ir mąstymą, religijotyra – tikėjimą, filosofija - bando sujungti abu šiuos aspektus, biologija - žiūri į žmogų, kaip į gyvą organizmą.