Ar vaikystės patirtys lemia suaugusio pasaulėžiūrą?

Ar vaikystės patirtys lemia suaugusio pasaulėžiūrą?

Yra sakoma, kad vaikystės metai – tai vienas svarbiausių individo charakterio ir mentaliteto formavimosi laikotarpių. Vaikas, kuris yra dar svetimas šiame pasaulyje, patyręs traumą ar spaudimą iš artimos aplinkos to pasekmes gali nešiotis visą likusį gyvenimą. Jauną asmenybę, negavusią pakankamai šilumos jaunystėje, vėlesniais gyvenimo metais gali užvaldyti agresija, psichologinės ligos, žmogus gali nežinoti, koks yra jo tikrasis pašaukimas.

Nuolatinis galvojimas apie vaikystės nuoskaudas bei traumas suaugusį žmogų gali privesti prie jo psichologinės pražūties. Iškilus modernizmo epochai, autoriai pradėjo gilintis į žmogaus vidinį pasaulį, pradėtos nagrinėti sąsajos tarp individo vaikystės ir ateities. XX amžiaus vidurio prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma savo kūriniuose vaizduoja jaunystės traumų motyvą, tačiau tai daro pasitelkdamas ironija, o tai kas XX amžiuje buvo laikoma nužmogėjimo formomis, autorius vaizduoja su visomis šiurpiomis detalėmis. XX amžiaus pradžioje Lietuvoje pradedama vėl domėtis Frydricho Nyčės kūryba, atkreipiamas dėmesys į silpną ir susiskaldžiusį žmogų, kuris pasitelkia kūryba, kaip būdą pabėgti nuo gyvenimiško absurdo.