Balta drobulė spektaklio recenzija

Vytauto didžiojo universitetas. F Veikėjų veido išraiška, plastika išsako jų nuotaiką, reakciją į aplinką.

Nacionalinės premijos laureato, režisieriaus Jono Jurašo spektaklį ,,Balta drobulė“ žiūrėti paskatino ketvirtoje gimnazijos klasėje perskaitytas to paties pavadinimo Antano Škėmos romanas. Analizuodama romaną susidomėjau ne tik tematika bei problematika, bet ,,sąmonės srauto“ technika kuriamu mozaikinės kompozicijos tekstu. Buvo įdomu pamatyti, kaip režisierius bei kūrybinė grupė interpretuoja A.Škėmos romaną. Recenzijos tikslas – remiantis savo bei teatro kritikų mintimis išsakyti požiūrį, kaip režisieriui bei kūrybinei grupei pavyko pavaizduoti A.Škėmos sukurto žmogaus likimą katostrofų pilname XX a.viduryje. Rašydama recenziją rėmiausi ne tik A.Škėmos romanu ,,Balta drobulė“, kurį inscenizavo Aušra Marija Sluckaitė, bet ir teatro kritikų straipsniais, kurie padėjo giliau suprasti teatro specifiką, kūrėjų tikslus. Tai Gražinos Mareckaitės recenzija ,,Lemtingas pokalbis apie mūsų visų likimą“, Gedimino Jankaus straipsnis ,,Kančios ir vienatvės tragizmas. Lietuviškas Faustas“, Rasos Vasinauskaitės straipsnis ,,Balta drobulė. Modernaus žmogaus ,,Up-down“, Astijaus Krauleidžio-Vermonto ,,Sugrįžęs į XXI amžių, bet iš jo niekur neišėjęs“, A. Dvilinskaitės straipsnis ,,Režisierius J.Jurašas- už laisvę kurti ir dvejoti“.

Antano Škėmos romanas ,,Balta drobulė“ parašytas 1952 – 1954 metais JAV. Jame apmąstoma skaudžių XXa. įvykių nulemta emigranto patirtis. Romane vaizduojama pagrindinio veikėjo Antano Garšvos gyvenimo istorija. Veikėjas – tai individualybę praradęs keltuvininkas, numeris 87 ir kasdienybei besipriešinantis, modernaus meno kelią pasirinkęs poetas, ir ligos priepuolių kamuojamas, tikėjimo krizę išgyvenantis, pasaulio katostrofų slegiamas nevykęs žemės gyventojas. Antanas Garšva jaučia giminystę su milijonais karo ir pokario aukų, kurie patyrė smurtą, netektis, kančią ir tremtį. Jis artimas egzistencialistams, kurie vertino žmogaus išskirtinumą, pripažino asmens atsakomybę, maištą, kovojant su pasaulio absurdiškumu. Egzistencinės absurdo temos sieja A.Škėmos romaną su prancūzų rašytojo A.Kamiu kūryba.