Baltijos jūros aplinkos buklė
Buityje, komunalinių paslaugų sferoje, pramonėje ir kitose srityse naudojamų cheminių preparatų, savo sudėtyje turinčių fosforo junginių, naudojimas yra kitas šaltinis, reikšmingai papildantis fosforo kiekį jūroje. Fosfatų junginių yra įvairiose skalbimo priemonėse, valikliuose, antikorozinėse priemonėse ir pan. Šių cheminiųpreparatų naudojimas sparčiai didėja, todėl, pavyzdžiui, kai kurie ploviklių gamintojai, suvokdami daromą žalą, pradeda befosfačių skalbimo priemonių gamybą.
Apkrova maistinėmis medžiagomis skatina intensyvų fitoplanktono organizmų vystimąsi ir sukelia vandens “žydėjimą“ bei pirminės organinės medžiagos pertekliaus susidarymą, kas iš esmės keičia pusiausvyrą ekosistemoje. Problema nėra vien estetinė (žalia plėvelė vandens paviršiuje planktono dumblių žydėjimų metu) – eutrofikacijos efektai turi tiesioginę įtaką jūriniams organizmams, o tuo pačiu ir žmogaus vartojamų išteklių kiekiui bei kokybei. Stipriai eutrofikuotų telkinių planktone vasaros “žydėjimų“ metu paprastai vyrauja melsvabakterės, kurioms gausiai vystantisženkliai ribojama saulės šviesos skvarba į gilesniusvandens sluoksnius. Šie organizmai gali gaminti sunkiaiskaidomas toksines medžiagas, kurios mitybostinklu pernešamos iki žuvų ar kitų jūros organizmų,vėliau patenkančių ant žmonių stalo. Be to, kuometpelaginio mitybos tinklo grandys (fitoplanktonas–>zooplanktonas /zoobentosas->žuvys) yra glaudžiaisusijusios, keičiasi planktono ir bentoso organizmųrūšių sudėtis ir akivaizdžiai prastėja vandens kokybė.
Principinės eutrofikacijos poveikio ir pasekmių sąsajos. Trūkstant deguonies (anoksinėse sąlygose) azotas gali būti pašalintas iš ekosistemos dėl denitrifikacijos. Tačiau, savo ruožtu, perteklinis fosforo kiekis skatina atmosferos azoto fiksaciją. Baltijos jūroje, kaip ir Kuršių mariose, pagrindinai azoto fiksatoriai yra gausiai besivystančios, specializuotas ląsteles (heterocistas) turinčios Aphanizomenon ir Anabaena genčių melsvabakterės, kurios sukelia vandens “žydėjimą“. Šis reiškinys stebimas tiek Baltijos jūros priekrantėse, tiek įlankose ir estuarinėse dalyse, kur yra didesnė upių nuotėkio įtaka, o taip pat ir atviroje jūroje.
Eutrofikacija keičia ir vandens telkinių deguonies režimą. Didžiosios dalies planktono produkcijos augalėdžiai nepajėgia suvartoti, dumbliai palaipsniui nusėda ant dugno ir ten yra skaidomi aerobinių bakterijų. Dėl šios priežasties giliausiose jūros vietose, priedugniniame vandens sluoksnyje suvartojama didžioji dalis arba visas ten esantis vandenyje ištirpęs deguonis ir susidaro anoksinės sąlygos. Jos, savo ruožtu, yra palankios anaerobinėms bakterijoms, kurių svarbiausi gyvybinės veiklos produktai – metanas ir vandenilio sulfidas - kaupiasi priedugniniame vandens sluoksnyje. Vandenilio sulfidas yra labai toksiškas daugeliui hidrobiontų ir slopina gyvybę didelėse Baltijos jūros dugno teritorijose. Ten vystosi tik mikroskopinės anaerobinės gyvybės formos, todėl šios dugno vietos vadinamos “bentosine dykuma”. Bentosinių dykumų plotas stipriai kinta priklausomai nuo hidrologinio režimo po haloklinu bei priedugnyje esančio deguonies kiekio, sunaudojamo organinei medžiagai skaidyti.
Teršalais (arba teršiančiomis medžiagomis) vadinamos tokios medžiagos, kurios yra toksiškos, patvarios irpasižymi bioakumuliacinėmis (kaupiasi gyvuose organizmuose) savybėmis. Šios medžiagos skirstomos į prioritetines (pvz. gyvsidabris arba kadmis, kuriomis taršą siekiama palaipsniui mažinti), prioritetines pavojingas (pvz. švinas ir nikelis, kurių patekimą į aplinką siekiama nutraukti iki 2025 m.) ir kitas teršiančias medžiagas (pvz. cinkas arba varis, kurių tvarkymas ir kontrolė yra reglamentuoti). Europos Bendrijoje yra atrinktos 33 prioritetinės medžiagos ir 8 kitos teršiančios medžiagos, kurioms nustatytos ribinės vertės, kitaip vadinami aplinkos kokybės standartai, nusakantys vidutinę metinę koncentraciją arba didžiausią leistiną koncentraciją aplinkoje.
