Bendrieji sutarčių teisės nuostatai
Sutarties esmė: Sutartis – teisinė ekonominės apyvartos forma. Sutartis – savireguliavimo priemonė. Sutartis – ekonominė-teisinė kategorija.
Sutartis kaip juridinis faktas Sutartis kaip teisinis santykis.
Laisvė savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (turinį); sutarties šalys pačios nusistato sutarties sąlygas (turinį), išskyrus atvejus, kuomet imperatyvios CK ar kito teisės akto normos numato konkrečius reikalavimus sudaromos sutarties sąlygoms; 3. Laisvė šalių nuožiūra pasirinkti sudaromos sutarties pobūdį (subjektai patys pasirenka, kokią konkrečiai jie sudaro. Be to, subjektai turi teisę sudaryti ir mišrias sutartis, konkrečiai nenumatytas LR CK);.
Taip pat galimi apribojimai ribojant monopolijų susidarymą; Bendrojo draudimo piktnaudžiauti teise principo galiojimas;.
Priklausomai nuo sutarties šalių subjektų ypatumų, galime išskirti vartojimo sutartis bei verslo sutartis. Ši klasifikacija nėra visaapimanti, kadangi, priklausomai nuo tikslo, kuriam įgyjamas daiktas (savo ar savo šeimos poreikiams tenkinti ,ar verslui vystyti) ta pati sutartis vienais atvejais bus laikoma vartojimo, o kitais – verslo.Vartojimo sutarčių institutas reikšmingas dėl silpnesnės sutarties šalies– vartotojo - padidintos teisinės gynybos. Įstatymų leidėjas numatė kriterijus, kuriais remiantis galime konstatuoti, kad vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningos ir teismine tvarka vartotojas turi teisę sąžiningumo kriterijams prieštaraujančių sutarties sąlygų panaikinimo.
Visas civilines teisines sutartis galime suskirstyti į organizacines ir turtines. Turtinės sutartys yra tokios sutartys, kurios yra nukreiptos įforminti prekių apyvartą. Organizacinės sutartys yra nukreiptos ne įforminti prekių apyvartą, o apyvartos organizaciją, jų paskirtis nustatyti būsimos prekių apyvartos dalyvių tarpusavio ryšius. Organizacinių sutarčių pavyzdys – preliminarioji sutartis.
