Dokumentinis ir natūrinis tikrinimas

Dokumentinis ir natūrinis tikrinimas. Dokumentų tikrinimo būdai. Dokumentų tikrinimo tvarka. Dokumentų išrašymas laiku ir tinkamai. Dokumentų taisymo pėdsakai. Klaidų taisymas specialiuose apskaitos dokumentuose. Intelektualinis ir materialinis duomenų klastojimas. Materialinės žalos dydis. Inventorizacija. Literatūros sąrašas.

Natūrinis tikrinimas – tai materialaus turto tikrinimas. Atliekant natūrinį tikrinimą auditorius turi įsitikinti, ar įmonės apskaitos sistemoje parodytas turtas tikrai egzistuoja. Tikrinant nustatoma turto būklė, tačiau nebūtinai jo nuosavybė ir vertė ( Mackevičius J., 1999, 177p. ) . Natūrinis tikrinimas pradedamas tikrinant, ar įmonėje yra patvirtintas inventorizacijos planas ir kaip jis vykdomas. Ne paslaptis, kad kai kuriose įmonėse inventorizacijos neatliekamos keletą metų. Taip pat gali būti taikoma nenutrūkstamų inventorizacijų sistema. Jos esmę sudaro tai, kad įmonėje nuolat dirba inventorizacijos komisija, kurią sudaro 2-3 kvalifikuoti buhalteriai. Jie kiekvieną dieną tam tikrą laiko dalį skiria atitinkamų materialinių vertybių tikrinimui. Naudojant šią sistemą, atitinkamos materialinės vertybės (brangiai kainuojančios, deficitinės) per metus patikrinamos ne vieną kartą ( Mackevičius J., 1994., 94p. )

Audito praktikoje naudojami gerai žinomi ir praktikoje patikimi dokumentinio tikrinimo būdai: formalus, loginis ir aritmetinis. Taikant formalų būdą, tikrinama, ar yra visi dokumento rekvizitai, ar taisyklingai jie užpildyti, ar yra atsakingų asmenų parašai, ar dokumentas priklauso ataskaitiniam mėnesiui ir t.t. Loginis tikrinimas įgalina nustatyti, ar buvo atlikta ta ar kita operacija ir kokia jos apimtis. Aritmetinis būdas leidžia atskleisti klaidas, padarytas sumuojant, dauginant, atimant, dalijant ( Mackevičius J., 1994, 93p. ).

Tikrinant dokumentus dažnai naudojami trasavimo ir skanavimo būdai.

Naudojant trasavimo būdą auditorius atrenka pirminį dokumentą ir tikrina visas operacijas iš eilės (kompiuteriu ar rankiniu būdu), kad surastų galutinį buhalterės operacijos įrašą, pavyzdžiui, įplaukos tikrinamos iki debitorinių sąskaitų įsiskolinimo. Trasavimo metu auditorius gali nustatyti, ar visos operacijos buvo apskaitytos, ir gauti papildomą informaciją.

Tikrinant dokumentus skanavimo būdu auditorius tiria netipinius įrašus kliento dokumentuose. Skanavimo tikslas – surasti kažką neįprasta. Skanavimo metu dažnai tiesioginė informacija neišaiškėja, tačiau yra didelė tikimybė gauti papildomos informacijos ( Mackevičius J., 1999. 178p. ).

Net aukščiausios kvalifikacijos buhalterinės apskaitos specialistai, įformindami ūkines operacijas dokumentais ir darydami įrašus į apskaitos registrus, padaro klaidų. Jos būna įvairios. Dažniausiai jos daromos išrašant dokumentus, pasirašant, priimant ir darant įrašus į apskaitos knygas. Visi asmenys, per kurių rankas pereina dokumentai, visada turi įsitikinti, ar jie sudaryti teisingai, ar turi visus būtinus rekvizitus. Be to jie turi patikrinti visus kiekybinius duomenis ir aritmetinius veiksmus. Ne tik buhalteris, bet ir auditorius turi gerai žinoti klaidų taisymo būdus dokumentuose ir apskaitos registruose. Auditorius turi giliai įsisąmonėti, kad kiekviena klaida vienaip art kitaip iškraipo finansinius rezultatus, neatspindi tikrosios įmonės veiklos būklės, sudaro galimybių nesąžiningiems asmenims grobstyti turtą. Be to, klaidos lemia neteisingus sprendimus ar išvadas, netikslias veiklos prognozes ir perspektyvas. Todėl net ir mažiausios apskaitos klaidos yra neleistinos. Atskleidus jas būtina ištaisyti vadovaujantis nustatytais būdais. Apskaitos praktikoje plačiausiai paplitę šie klaidų taisymo būdai: korektūros, papildomo įrašo, storno.