Elektronika agronomijoje

Nuo pačių seniausių, laikų žmonės naudojosi žemės teikiamomis gerybėmis. Einant amžiams žmonės išmoko patys dirbti žemę, augint augalus. Tai jiems suteikė papildomą maisto šaltinį, o plėtojama medžioklė tapo jau nebe tokia svarbi jų gyvenime. Augindami augalus tų laikų žmonės pastebėjo, jog atsirado kenkėjų, kurie jų augalus ar pasėlius žalojo. Jiems teko spręsti šią problemą bei kitas problemas susijančias su agronomija.

Taigi dėl šių priežasčių atsirado agronomijos mokslas. Galima sakyti, jog tų laikų ūkininkai keitėsi savo sukaupta patirtimi ir žinių bagažu su kitais ūkininkais. Seniausiais rašytiniais šaltiniais agronomija buvo aprašyta jau VIII-VII amžiuje prieš mūsų erą graikų poeto Heziodo poemoje „Darbai ir dienos“. Garsiausią, reikšmingiausią, gausiausia tų laikų šio mokslo literatūrą parašė romėnas Kolumelos jau I amžiuje, kurioje buvo sukaupta antikinio pasaulio sodininkystės, gyvulininkystės, laukininkystės, bitininkystės patirtis bei žinios.

Tai kas yra toji agronomija. Agronomija – tai su žemės ūkio augalų (pvz. medžių, daržovių ir pan.) auginimu, veisimu susijusi mokslų visuma. Anksčiau šio mokslo visumoje buvo visi mokslai susiję su mokslu bei visomis rūšimis žmogaus atliekamų veikų šioje srityje. Laikui bėgant nuo jos atsiskyrė gyvulininkystė, zootechnika, žemės ūkio ekonomika bei žemės ūkio inžineriniai mokslai (pvz. melioracija, žemėtvarka ir t.t). Atsižvelgus i šiuos pakitimus agronomijoje, norėtųsi teigti, jog ji labai susiaurėjo kaip mokslų visuma, bet ji iki šiol liko kompleksinis t.y. iš daug dalių sudėtas mokslas. Agronomiją sudaro: dirvotyra, agrochemija, žemdirbystė, augalininkystė, augalų apsauga, selekcija, sėklininkystė, pievininkystė, daržininkystė, sodininkystė.

Pagrindinis agronomijos uždavinys – tyrinėti augalų augimo sąlygas, savybes, ieškoti būdų ir priemonių joms palengvinti ar pagerinti žemės ūkyje. Nors agronomija ir su ja susiję išradimai atrodytų paprasti ir aiškūs, bet juose naudojama daug sudėtingos elektronikos, kuri padeda žmogui. Pradedant paprastomis sistemomis, kurios matuoja dirvožemio drėgnuma iki sudėtingu dabarties ar ateities sistemų, dėl kurių žmogui tereiks sureguliuoti, suprogramuoti ir nurodyti ką daryti, o sunkųjį darbą atliks mašina. Tai taikoma tiek pramonėje, tiek mėgėjiškoje sodininkystėje.