Europos žmogaus teisių teismo reforma pagal europos žmogaus teisių konvencijos 14 protokolą

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atsiradimas turi savo istoriją. Šios unikalios tarptautinės sutarties rengėjai P. H. Teitgenas, R. Shumanas, D. MaxWelas Fyte'as bei kiti neslėpė, kad šios sutarties turiniui didelę reikšmę turėjo 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1948 m. gruodžio 10 d. JTO priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir daugelis kitų tuo metu kuriamų tarptautinių dokumentų žmogaus teisių klausimais. Konvencijos dėka buvo sukurta bendra europinė erdvė žmogaus teisių apsaugos sferoje. 1998 m. lapkričio 1 d. įsigaliojęs Konvencijos 11 protokolas reformavo kontrolės mechanizmą, sukurdamas nuolat veikiantį Žmogaus Teisių Teismą. Konvencijoje yra įtvirtintos gyvybiškai svarbios žmogaus teisės ir laisvės: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus elgesio ir žeminančio žmogaus orumą baudimo uždraudimas, vergijos ir priverstinio ar privalomojo darbo draudimas, daugybė teisių ir laisvių, garantuojančių asmens laisvę, teisės į šeimyninio ir privataus gyvenimo apsaugą, teisės ir laisvės, suteikiančios garantijas teismo veikloje. Lietuvos Respublikos Seimas Konvenciją ratifikavo 1995 m. balandžio 27 dieną. Ratifikaciniai raštai Europos Taryboje buvo deponuoti 1995 m. birželio 20 d. - būtent nuo tos dienos Konvencija pradėjo galioti Lietuvos Respublikoje.

Šiame rašto darbe papasakosiu apie Europos Žmogaus Teisių Teismą, jo įkūrimą. Kokius skundus jis nagrinėja. Pateiksiu Bylos nagrynėjimo EŽTT schemą.

Taip pat supažindinsiu su Plačiau aptarsiu Europos Žmogaus Teisių Teismo reformą pagal Europos Žmogaus Teisų Konvencijos 14 Protokolą.

Darbui bus panaudota įvairi literatūra. Svarbiausias damsels skirtas Žmogaus teisų ir pagrindinų laisvių apsaugos konvencijos 14 Protokolui. Aišku naudota ir kita literatura, Europos Žmogaus teisių teismo paaiškinamas pranešimas kuriame pateikiama daugiau paaiskinimų apie Konvencijos kontrolės taisymą, nei tai gali pateikti įstatymai. Išsamesnis literatūros sąrašas pateiktas darbo pabaigoje.

Europos Ministrų Žmogaus teisių konferencijoje vykusioje Romoje 2000 m. lapkričio mėnesį . Kur buvo susirinkę paminėti penkiasdešimtmeti nuo konvencijos pasirašymo sukakties. Pastebėjo, kad Konvencijos sistemos efektyvumas yra dabar ginčijamas, dėl sunkumų kuriuos patiria Teismas nuolat didėjančia paraiškų apimtimi. Teismo nuosprendžių egzekucija yra Konvencijos sistemos neatimama dalis, Teismo valdžia ir sistemos tikimybė abu priklauso dideliu mastu nuo šio proceso efektyvumo. Greita ir tinkama egzekucija žinoma turi naujų antplūdžio atvejų padarinį, bendros priemonės yra imtos valstybių, kad atliktų tuos nuosprendžius, kurie nurodo į struktūrinę problemą, mažiau pasikartojančių paraiškų. Svarbiausias Konvencijos taisymas Teismo nuosprendžių egzekucijos kontekste apima Ministrų Komiteto įgaliojimą atnešti pažeidimo bylą į Teismą prieš bet kokią valstybę, kuri atsisako laikytis nuosprendžio. Tuo metu, kai nuosprendžių egzekucijos priežiūra apskritai funkcionuoja pakankamai, procesas turi būti pagerintas, kad palaikytų sistemos efektyvumą. Per parengiamąjį darbą Protokolo Nr. 14, buvo plati sutartis dėl kelių kitų svarstomų problemų, sujungtų su Konvencijos kontrolės funkcionavimu, kuri nereikalavo Konvencijos taisymo.

Tai buvo reikalingumas sustiprinti Teismo registratūrą, tam, kad palaikyti nuosprendžių kokybę padidėjus paraiškų antplūdžiui. Buvo skirtos lėšos Teismui papildyti žymų kiekį papildomų advokatų, taip pat kaip administracinius ir pagalbinius darbuotojus. Teismui padeda pranešėjai, kurie, vykdydami savo funkcijas, yra pavaldūs Teismo pirmininkui. Jie priklauso Teismo kanceliarijai. Protokolas Nr. 14 nedaro jokių radikalių pasikeitimų į kontrolės sistemą nustatytų Konvencijos. Pakeitimai kuriuos tai tikrai daro yra susiję daugiau su funkcionavimu. Svarbiausias tikslas yra pagerinti paraiškų apdirbimą, tam kad būtų galima susikoncentruoti į tas paraiškas kuriuos reikalauja nuodugnaus patikrinimo. Kartu, šitie reformos elementai siekia sumažinti laiką, kuri Teismas leidžia ant aiškiai neleistinų paraiškų ir pasikartojančių paraiškų, kad įgalintų Teismą susikoncentruoti ties tais atvejais, kurie kelia svarbias žmogaus teisių svarstomas problemas.