Geležinkelio tiesybos ir remonto technologijos koliokviumas: aš ir geležinkelis

Geležinkelio tiesybos ir remonto technologijos: koliokviumas aš ir geležinkelis.

Aš buvau nuo ketverių iki penkerių . Vienas iš tų metų prisiminimų buvo įsirėžęs į mano atmintį, Ir tuo pačiu metu visi, susiję su traukiniais ir geležinkeliu.

Pradėsiu nuo ryškiausio. Man buvo 4,5 metų. Jaunesnysis brolis buvo ką tik gimęs, todėl tėvas nuvedė mane aplankyti močiutės. Tuo metu vis dar važiavo labai patogus greitasis traukinys Vilnius-Klaipėda. Gerai prisimenu traukinio, kurį vairavo gražus oranžinis dyzelinis lokomotyvas, atvykimo į pirmąjį bėgių kelią nuo perono momentą.

Ir viskas galbūt nieko nebūtų buvę atmintyje ir nebūtų deponuota, jei kai kurios girtos moterys nebūtų sulaužę mūsų automobilio uždarymo vožtuvo. Automobilis turėjo būti atjungtas, o mes, nelaimingi automobilio keleiviai, turėjome ieškoti vietos traukinyje. Prisimenu, kad mano tėvas ilgai bėgo ieškodamas, palikdamas mane prižiūrimą įvairių bendrakeleivių.

Prisimenu, kaip senelis vakare mus pasitiko. Ir taip man įsirėžė į atmintį: didžiosios raidės „KLAIPĖDA“ ir senelis tvoros fone.

Net ankstyvoje vaikystėje Klaipėda atrodė tarsi didžiulis metropolis, traukinys jau buvo išvykęs iš miesto toli, o aš tėvams vis varginau klausimus: „Ar tai vis dar Klaipėda?“

Na, po metų maršrutas buvo pakeistas, ir mes turėjome vykti pas savo gimines su persėdimu Šiauliuose. Be Šiaulių viešbučio paslaugų nebuvo įmanoma apsieiti. Viešbutis buvo ypač aktualus grįžtant - traukiniai atkeliaudavo daugiausia anksti ryte, todėl prieš vakarą turėjome kažkur praleisti laiką ir gerai išsimiegoti. Pirmame viešbučio aukšte buvo įrengtas erdvus vestibiulis su medžio dailylentėmis, kambario centre - kolona su klasikiniu sovietiniu laikrodžiu. Na, žinote, dideliais žaliais skaičiais jie visur kabojo geležinkelio stotyse. Tuomet poilsio kambariai buvo apgailėtini, lyg ligoninių palatos, tinkuotos, ant animacinių filmų personažų sienų priklijuotos didelės (iki metro aukščio) nuotraukos. Nuolat atsidurdavome kambariuose su langais, iš kurių atsiveria tako vaizdai. O man patiko stebėti traukinių judėjimą iš viršaus, kol mama miegojo) Tada galvojau, kad užaugsiu, taip pat pranešiu apie atvykstančius traukinius. Vaikystės svajonė beveik išsipildė. Pirmojo mikrorajono daugiaaukščiai pastatai yra įsimenami, tolimi, šiek tiek niūrūs ir paslaptingi. Pastaraisiais metais viešbutis nebuvo renovuotas, nežinau, kas ir kaip yra dabar.

Tada mes su mama ėjome priešais traukinį. Šiaulių miestas atrodė didelis, erdvus ir žalias. Nuėjome į senąjį turgų ir naują. Taip pat buvo (atrodo, kad dabar yra) uždaras turgus, kuriame priešais traukinį buvo laikomos maisto prekės. Puikiai prisimenu aikštės aikštėje, sulaužytą ir sutvarkytą, besilupančiais suolais ir benamiais. Tačiau ten buvo gera laukti savo traukinio pranešimo ir žiūrėti troleibusus.)

Tokia yra vaikystės įspūdžių apie traukinius, keliones ir miestus dalis.

Kelionė traukiniu yra vienas geriausių būdų atrasti tikrąją Britaniją ir puiki alternatyva kelionei lėktuvu. Dėl išplėtoto modernaus geležinkelių tinklo, kuris apima visą šalį, galime pamatyti beveik kiekvieną Jungtinės Karalystės kampelį ir aplankyti Anglijos, Škotijos ir Velso miestus ir kaimus.

Londono metro istorija prasideda XIXa., Kai tarp Paddingtono ir Farringdono buvo atidarytas pirmasis pasaulyje požeminis geležinkelis „Metropolitan Railway“, aptarnaujantis šešias tarpines stotis. Nuo tada požeminis tinklas, kurį londoniečių kartos švelniai pravardžiuoja metro, išaugo iki 270 stočių ir 11 linijų, nusidriekusių giliai į sostinės priemiesčius ir už jų ribų.