Įžeidimas ir atsakomybė už jį teisinis reguliavimas

Įvadas. Baudžiamosios atsakomybės taikymo už įžeidimą teoriniai ir praktiniai aspektai. Įžeidimo samprata. Įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymiai. Objektyvieji požymiai. Subjektyvieji požymiai. Įžeidimo santykis su šmeižimu ir jų atribojimas. Civilinės atsakomybės už įžeidimu pažeistų įstatymo saugomų vertybių taikymo aspektai. Įžeidimu pažeistų asmeninių neturtinių vertybių samprata. Įžeidimu pažeistų asmeninių neturtinių vertybių gynimo būdai. Neturtinės žalos atlyginimas įžeidimu pažeistų asmeninių neturtinių vertybių atveju. Viešo asmens garbės ir orumo gynimas. Tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimas. Neturtinės žalos atlyginimo dydį mažinančios aplinkybės. Išvados ir pasiūlymai. Naudotos literatūros sąrašas.

Baigiamojo darbo tikslas yra išanalizuoti įžeidimo ir atsakomybės už jį teisinio reglamentavimo teorinius bei praktinius aspektus.

Išanalizuoti neturtinės žalos už įžeidimu pažeistų asmeninių neturtinių vertybių atlyginimo taikymo ypatumus.

Darbe remiamasi literatūros analizės bei lyginamuoju metodais, kurio pagalba analizuojamos LR CK, LR BK normos, reguliuojančios įžeidimo, garbės ir orumo gynimo teisinį reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriomis remiantis yra vienodinama teismų praktika šio pobūdžio bylų nagrinėjime.

1. BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO UŽ ĮŽEIDIMĄ TEORINIAI IR PRAKTINIAI ASPEKTAI

Kiekvienos demokratinės valstybės pareiga – gerbti žmogaus teises ir užtikrinti jų apsaugą. Tiek demokratinių valstybių konstitucijos, tiek ir tarptautinės sutartys nustato, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Todėl jas reglamentuojant, nustatant jų ribojimo aplinkybes, numatant jų įgyvendinimo tvarką, būtina išlaikyti pagarbą žmogaus teisėms ir jokiu būdu nenustatyti tokio reguliavimo, kuris paneigtų prigimtinį žmogaus teisių pobūdį ar jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų.

Teisminės valdžios vaidmuo užtikrinant žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei gynybą yra išskirtinis ir ypatingas. Tok efektyvi teisminė valdžia gali būti laikoma žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantu, bet kada pasiruošusiu apginti pažeistas žmogaus teises ir laisves.

Kadangi šiuolaikinėje visuomenėje vis didesnę reikšmę įgyja nuostata, kad pozityvioji teisė turi neprieštarauti prigimtinei teisei, didėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė reikalauja gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves, o teisė paverčia tą reikalavimą visuotinai privalomu, todėl teisės normos kartu yra ir moralės normos. Dėl šių priežasčių moralės reikalavimų neatitinkantis įstatymas negali būti vertinamas kaip įstatymas ir teisine prasme. Toks ryšys egzistuoja net tik kuriant įstatymus, bet ir juos taikant. Moralės taisyklėmis reikia remtis ir aiškinti tokias įstatymuose įtvirtintas sąvokas, kurios vertinamojo pobūdžio (įžeidimas, pažeminimas, orumas ir pan.). Be to, teismai, taikydami įstatymus ir skirdami konkrečias poveikio priemonės teisės normų pažeidėjui, atsižvelgia ir į paties įstatymų pažeidėjo moralines savybes.

Moralė – tai viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmonių elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse. Nuo kitų masinės veiklos reguliavimo formų moralė skiriasi savo reikalavimų pagrindimu ir įgyvendinimo būdu. Moralėje visuomeninis būtinumas, visuomenės poreikiai, interesai reiškiasi stichiškai susiformavusiais ir visuotinai pripažintais paliepimais ir įvertinimais, kuriuos stiprina masinio pavyzdžio, įpročio, papročio, viešosios nuomonės jėga. Todėl moralės reikalavimai įgauna beasmenio privalėjimo, visus lygiai liečiančio, bet niekieno nepareikšto paliepimo formą. Šie reikalavimai yra palyginti pastovaus pobūdžio.

Nuo paprasto papročio arba tradicijų, kuriais palaiko nusistovėjusios tvarkos jėga, jie skiriasi tuo, kad yra idėjiškai pagrįstas supratimas, kaip dera žmogui gyventi ir elgtis. Todėl sąmoningumo vaidmuo moralėje palyginti didesnis negu kitų socialinės kontrolės formų, tiek emocine jausmų, paskatų, polinkių forma. Kartu su visuomenine sąmone moralei ne mažiau svarbi individuali sąmonė. Remdamasis visuomenės išvystytomis moralinėmis pažiūromis, jas įgyvendindamas auklėjimo procese individas iš dalies gali savarankiškai reguliuoti savo elgesį ir spręsti apie moralinę reikšmę to, kas vyksta aplink jį. To dėka moralėje jis yra ne tik socialinės kontrolės objektas, bet ir sąmoningas subjektas, t. y., dora asmenybė.