Lietuvių tautosaka ir mitologija

Lietuvių tautosaka ir mitologija. Dainuojamoji tautosaka. Darbo dainos. Vestuvių dainos. Kalendorinių apeigų dainos. Karinės-istorinės dainos. Sutartinės. Raudos. Pasakojamoji tautosaka. Smulkioji tautosaka. Patarlės, priežodžiai.

Būdingas aiškus lyrinis pasakojimas – perteikiama tarytum gyva, mums labai artima ir pažįstama realybės scena. Taip pat, arimo dainos pasižymi lyriniu išsisakymu, kuomet pasakotojo (šiuo atvėju – dainiaus) monologas pereina į atvirą pasakojimą;

Daina = metafora, tačiau ne išpažintinio pobūdžio. Dainos turi atitinkamą klodą, mįslę,

paslėptą iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančiame darbų aprašyme. Darbo procesas yra perkeliamas į buitinę, skaitytojui-klausytojui priimtiną plotmę;

Rugiapjūtės dainos skirstomos į tai, kokiu paros metu jos yra atliekamos. Būdingiausia jų klasifikacija – ryto, vakaro ir pabaigtuvių. Ryto dainose vyrauja artėjančio darbo būtinybės nuotaikos, jaučiamas optimizmas ir teigiamas nusiteikimas. Vakaro dainos byloja apie nuovargį, pasibaigusią dieną, sutiksime ir vakarinio peizažo motyvų. Pabaigtuvių dainose jaučiame džiugesį, nuveikto darbo aptarimą, rezultatus;

Rugiapjūtės dainose pirmiausiai išplėtotas muzikinis pradas (taip savotiškai paaštrinamas atskirų posmų tarpusavio sąsajos). Jų tonas intymiškesnis, lyriškesnis, nei kitų darbo dainų;

Rugiapjūtės dainose neretai sutinkamas marčios (moters) dalios klasinėje visuomenėje motyvas. Šio daro pabaigtuvių dainos buvo ypač šventiškos, nes darbas trukęs ilgai ir reikalavęs begalės fizinių pastangų;

Linų darbų dainose sistemingai vaizduojamas visas linų augimo procesas – nuo išdygimo iki marškinių, išaustų šia medžiaga, suplyšimo. Subtilus lino žiedo paveikslas;

Gyvulių ganymo dainos dar skirstomos į piemenų-vaikų dainas ir naktigonių dainas. Pirmojoje grupėje atsispindi piemenų buitis feodalizmo ir kapitalizmo epochose. Kai kuriose dainose atsispindi pagoniškasis lietuvių tikėjimas, animistinė pažiūra į gamtą. Piemenų dainos dar vadinamos raliavimais, nes dainose būdavo dažni garsažodžiai, priedainiai ui ui, siū siū, ralio ralio. Raliavimais piemenys tarytum tvarkė gyvulius: žadindavo, migdydavo, varydavo namo ir t.t.;

Ne visos darbo dainos esti tarytum komunistiniai lozungai, kviečiantys į darbą su šypsena ir teigiamu nusiteikimu. Sutinkame ir tokių, kurios vaizduoja neįdomų, nuobodų ir ypač varginantį darbą, tačiau šias dainas taip pat priskiriame prie darbo kategorijos.

Pats turtingiausias ir labiausiai Lietuvoje prigijęs žanras. Jos tapo neatsiejama ritualo (vestuvių) dalimi, be kurios net dabar sunkiai įsivaizduotume šią šventę;

Dainas sudaro trys pagrindiniai ciklai: p i r š l y b o s , v e s t u v ė s ir g r į ž t u v ė s;

Labiausiai tradicinėse vestuvių dainose dominuoja nuotaikos išgyvenimų dramatizmas: nenoras užmiršti džiaugsmingas jaunas dienas, skirtis su tėviške;

Vestuvių vaidinimo pagrindą sudaro dviejų pulkų – jaunojo ir jaunosios – nuolatinis tarpusavio priešiškumas ir kova. Vestuvės taip pat ir jausmų teatras;

Perdėm optimistinis santykis su tikrove piršlybų dainose leidžia plačiai atidengti grožio idealą. Piršlybų dainose ilgesio, svajonių objektas – jaunas, gražus bernelis (dažniausiai – puikus artojas);

Darbo mokėjimas, smagus darbo varymas dainose – apibendrinta savybė. Ji slepia savyje ir sveikatą, ir jaunystę, ir labai reikalingas būdo savybes – stropumą, rūpestingumą. Tai toks bruožas, savaime nusakantis žmogaus egzistencinius klausimus;

Dainų estetinis idealas subrandintas ne iš vienadienių jausmų, o iš daugelio kartų gyvenimiškos patirties. Jame glūdi patvarios šeimos laimės, taikos, sugyvenimo siekimas, nes tai gerovės laidas visiems šeimos nariams, nes tai leis tėvų triūso vaisius perduoti vaikams;