Lietuvoje paplitusios invazinės rūšys

Luzitaninis arionas. Kilmė. Morfologija ir biologija. Paplitimas , populiacijos dydis Lietuvoje.

Luzitaninis arionas. Kilmė. Luzitaninis arionas natūraliai paplitęs Pirėnų pusiasalyje ir pietų Prancūzijoje. Rūšies plitimą už gimtojo arealo ribų lėmė žmogaus veikla – suaugėlių, jauniklių ar kiaušinių pervežimas kartu su dirvožemiu, kompostu ar augaline medžiaga. Rūšis aptinkama šalia gyvenamųjų namų, parkuose, želdynuose, pasėlių laukuose ar pažeistose buveinėse. Didžiausias šliužų aktyvumas būna naktį, anksti ryte ar lyjant. Invaziniame areale šliužais minta barsukai, šernai, ežiai, juodieji strazdai, stambūs žygiai.

Morfologija ir biologija. Stambus 70–150 mm ilgio, šviesiai ar tamsiai rudos, gelsvos spalvos šliužas. Suaugusiems individams būdinga vientisa spalva, o jaunikliai gali turėti tamsias juostas kūno šonuose. Padas beveik baltas arba pilkas, gleivės bespalvės. Pagal išorinius požymius luzitaninis arionas sunkiai atskiriamas nuo kai kurių vietinių šliužų rūšių. Luzitaniniam arionui būdingas hermafroditizmas. Rūšies gyvenimo ciklas paprastai trunka vienus metus. Kiaušinėliai dedami pavasario pabaigoje, vasarą, pikas pasiekiamas rudenį. Vienas šliužas per metus gali sudėti iki 500 kiaušinėlių, vidutiniškai sudeda 200–400 kiaušinėlių.

Paplitimas, populiacijos dydis Lietuvoje. Sparčiai plinta Lietuvoje, aptiktas Kauno, Panevėžio, Mažeikių, Trakų, Vilniaus rajonų, Marijampolės ir kitose savivaldybėse.

Grėsmės. Luzitaniniam arionui pasiekus didelį gausumą, natūraliose buveinėse kyla grėsmė vietinėms augalų rūšims, kuriomis pastarieji maitinasi. Šliužai taip pat gali pernešti augalų ligų sukėlėjus ar būti kaip tarpinis šeimininkas įvairioms parazitų rūšims. Natūraliose buveinėse dėl konkurencijos ar pernešamų parazitų rūšis gali kenkti vietinėms sraigėms ir šliužams. Be to, nustatyta, jog invazinė rūšis gali kryžmintis su vietiniais šliužais, dėl to rūšys išnyksta. Luzitaninis arionas yra itin agresyvi invazinė rūšis, itin kenkianti želdynams, daržams, sodams ar pasėliams. Kai kuriuose regionuose dėl didelio šliužo gausumo prarandama iki 50 proc. pasėlių derliaus ir todėl atsiranda itin didelių ekonominių nuostolių. Tiesioginis pavojus žmogaus sveikatai nenustatytas.

Pietinė vijasraigė. Kilmė. Smulkus hidrobiidae šeimos moliuskas, natūraliai paplitęs Naujojoje Zelandijoje. Su balastiniu laivų vandeniu rūšis pateko ir plačiai paplito Europos, Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos ekosistemose.

Morfologija ir biologija. Moliuskui būdinga gelsvos spalvos, kūgiška kriauklė sudaryta iš 5–8 dešininio sukimo apvijų, kurios atskirtos giliomis siūlėmis. Moliusko kriauklės aukštis siekia apie 4–12 mm. Kriauklės angą dengia plonas, kampuotas dangtelis. Invaziniame areale paplitusios dvi morfologinės formos – lygiu kriauklės paviršiumi ir su plaukelių ar spygliukų pleištu, einančiu išilgai kriauklės. Pietinei vijasraigei būdingas lytinis ir nelytinis dauginimosi būdai. Invaziniame areale populiacijas sudaro tik nelytiškai besidauginančios partenogenetinės patelės. Nors kai kuriose invazinėse populiacijose aptinkami ir patinai, kurie yra itin reti, lytinio dauginimosi atvejų nenustatyta. Embrionai vystosi patelės viduje. Dėties dydis svyruoja nuo 20 iki 120 embrionų suaugusiai patelei, o vidutinis atvedamų palikuonių skaičius gali siekti 230 per metus.