Invazinės augalų rūšys

Įvadas. Invazinė rūšis. Invazinių rūšių patekimas. Invaziniai augalai ir gyvūnai Lietuvoje. Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyiBaltažiedė robinija (Robinia pseudoacaciaOndatra (Ondatra zibethicus LinnaeusŽymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculusInvazinių organizmų prevencija, kontrolė ir naikinimas. Išvados. Literatūra.

Temą “Invazinės rūšys ” pasirinkau, nes tai yra labai aktuali tema, invazinės gyvūnų ir augalų rūšys pasaulyje daro didelę žalą ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomikai, žmogaus sveikatai. Invazinių rūšių plitimas yra antra pagal svarbumą, po tiesioginio buveinių naikinimo problema, ši grėsmė tiesiogiai kyla daugeliui pasaulio regionų biologinei įvairovei. Šios temos nagrinėjimas man yra gan aktualus dėl žinių plėtimo agronomijos studijose, žemės ūkio akademijoje.

Invazinėmis rūšimis vadinami tokie organizmai, kurie patakę į naujas, jiems neįprastas gamtines buveines, gali nustelbti vietines gyvūnų bei augalų bendrijas. Šios rūšys kelia didelę grėsmę gamtinei įvairovei, šalių ekonomikai bei žmonių sveikatai. Todėl žinant invazinių rūšių morfologija, šioms rūšims būtina taikyti kontrolę, jog plitimas nesivystytų.

Temos tikslas yra išnagrinėti invazinių rūšių morfologiją, plitimo aspektus, kontrolės būdus bei atskleisti reikšmę vietinėms ekosistemoms.

Invazinių rūšių patekimą galima skirstyti į tikslingą arba atsitiktinį. Tikslingai 1950 m. į Lietuvą iš Kaukazo buvo įvežtas visiems gerai pažįstamas Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnowskyi) iš pradžių šis augalas buvo bandytas naudoti kaip pašaras. Vėliau, sovietiniu laikotarpiu, šį augalą žmonės augindavo soduose ar gėlynuose, taip pat jį platino ir bitininkai, paskui augalas pradėjo plisti ir su jo plitimu kovojame iki šių dienų. Na, o atsitiktiniui invazinių rūsių patekimui pavyzdys būtų, kuomet į Lietuvą iš Latvijos ir Baltarusijos pateko usūrinis šuo arba mangutas (lot. Nyctereutes procyonoides), nors į minėtas valstybes buvo introdukuotas, kaip medžioklės trofėjus – vertintas jo kailis ir kaukolė.

Šiais laikais tikslingų invazinių rūšių patekimo atvejų yra mažai, nes dauguma invazinių rūšių yra ištirtos ir yra žinomi galimi neigiamą įtaką vietinei ekosistemai turintys faktoriai, todėl tikslingai įvežamos invazinės rūšys yra tik tyrimų tikslams ir atidžiai saugomos, jog šios rūšys neplistų. Atsitiktiniai invazinių rūšių patekimą dažniausiai skatina globalizacija, turizmas, besiplečianti prekyba, ir tarpvalstybinis krovinių pervežimas. Dauguma invazinių rūšių į Europą patenka iš Šiaurės Amerikos ir Azijos. Tačiau, taip pat nemažai vietinių Europos rūšių pervežama iš jų kilmės vietos į kitą Europos vietovę.

Morfologija : Sosnovskio barštis yra daugiametis augalas užaugantis 2,5-3,5 m. aukščio. Šis augalas turi storą 10cm skersmens liemeninę šaknį, stiebas- briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Šio invazinio augalo lapai yra stambūs plunksniški ir stambiai dantytų lapalakščio kraštu, su ilgu apvaliu tuščiaviduriu lapkočiu. Šoninių šakų viršūnėse žiedai susiformavę stambiais sudėtiniais skėčiais, balti, žiedynas ypač panašus į paprastojo kmyno žiedyną tik, kad sosnovskio barščio žiedynas yra gerokai masyvesnis. Sosnovskio barštis subrandina skeltavaisius sudarytus iš vienasėklių iš šono labai suplotų dalių – merikarpių. Vidutinio augumo derantis individas subrandina apie 20 tūkstančių sėklų, o išaugę labai dideli individai gali išauginti ir iki 100 tūkstančių sėklų.

Kilmė : Sosnovskio barštis kaip vietinė rūšis auga kalnų šlaituose, slėniuose, pievose, pamiškėse ir išsidėstę šiaurinėje Kaukazo dalyje : Armėnijoje, Gruzijoje, ir Azerbaidžano šiaurėje. Kaip invazinė rūšis šis individas paplitęs Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje, na ir žinoma galima aptikti ir Lietuvoje.

Paplitimas ir buveinės: Sosnovskio barštis Lietuvoje ir Latvijoje paplitęs plačiai, aptinkamas beveik visoje teritorijoje. Kai kur sosnovskio barštis yra labai paplitęs ir sudaro grynus sąžalynus, kurie užima labai didelius plotus, net po kelis šimtus hektarų. Ši invazinė rūšis įsikuria įvairiose buveinėse, dažniausiai vidutiniškai drėgname, trąšiame dirvožemyje. Labai lengvai skverbiasi į apleistus dirbamuosius laukus, nenaudojamas pievas, auga pamiškėse, pakelėse, pelkių pakraščiuose, upių pakrantėse, šaltiniuotose vietose. Lietuvoje ir Latvijoje įrašytas į invazinių rūšių sąrašus.