Lietuvos dirvožemiai konspektas

Limnoglacialinės. Šiose lygumose stovinčiame vandenyje klostėsi smulkiausios medžiagos frakcijos – priemoliai ir moliai. Dėl sunkios mechaninės sudėties, uolienų silpno vandens pralaidumo ir didelio paviršiaus lygumo kritulių vanduo ilgiausiai gali laikytis paviršiuje. Todėl didžiausias šių lygumų neigiamas bruožas yra dirvožemių užmirkimas. Dirvožemiai čia, esant ir mažesniam kritulių kiekiui, vystosi drėgmės pertekliuje. Kalvoti plotai. Šie plotai yra išsidėstę vakarinėje ir rytinėje šalies dalyje. Paviršiaus formų ir uolienų įvairumo atžvilgiu jie smarkiai skiriasi nuo anksčiau aprašytų lygumų plotų. Labai nevienoda mechaninė sudėtis sudaro pagrindą dideliam dirvožemių dangos margumui. Be to, kalvotuose plotuose šalia mechaninės sudėties įvairumo labai įvairios yra ir kitos gamtinės sąlygos, lemiančios skirtingą dirvožemių vystymąsi. Gerą nuotakumą turinčiose kalvų viršutinėse dalyse ir šlaituose vandens įsisunkimas į dirvožemį yra labai menkas. Todėl dirvožemio išplovimas turi būti silpnesnis, negu lyguminiuose plotuose. Šiose šlaitų dalyse dažniausiai trūksta drėgmės. Tuo tarpu tarpukalvėse, kur susirenka nemaža nuo šlaito nutekėjusio vandens, visada būna drėgmės perteklius. Taigi, ir vienoduose mechaninės sudėties atžvilgiu plotuose – šlaituose ir tarpukalvėse – turi vystyti skirtingi ir net kontrastingi dirvožemiai. Silpniau sutvirtintų kalvų dirvožemiai yra ardomi paviršiumi tekančio vandens, vyksta dirvožemių erozija. Nuardytos dirvožemių dalys yra akumuliuojamos pašlaitėse. Taip susidaro nuardytų, nenuardytų ir užneštų dirvožemių juostos – plotai, kurių apimtis ir išsidėstymas tiesiog priklauso nuo šlaitų statumo, kalvų dydžio ir jų formos. Taigi, kuo sudėtingesnis kalvotas reljefas, tuo sudėtingesnė ir margesnė yra dirvožemio danga.

b) augalijos dangos pokyčiai poledynmetyje ir įtaka dirvožemių dangos formavimuisi Dėl mažos teritorijos, nedidelių klimato ir reljefo skirtumų nevienodi dirvožemiai Lietuvoje per tą patį laiko tarpą susidarė dėl dirvodarinių uolienų ir ypač veikiant įvairiai augalijai. Augalijos danga Lietuvoje įvairiais poledynmečio laikotarpiais labai keitėsi. Kaip jau minėjau, vėlyvojo ledynmečio subarktinis, šaltas klimatas holoceno pradžioje virto borealiniu, šiltesniu ir sausu; šį vėl pakeitė atlantinis – drėgnas ir šiltas, paskiau – subborealinis – sausas ir šiltas, kol pagaliau įsivyravo subatlantinis, t.y. drėgnesnis ir vėsesnis jau istorinių laikų klimatas. Kintant tokiems svarbiems dirvodaros veiksniams, atitinkamai kito ir dirvodaros procesai. Esant šaltam klimatui, vyravo tundros augalija ir buvo tundrinis dirvodaros procesas. Atlantinio klimato sąlygomis augo vešli plačialapių miškų augalija su liepomis, ąžuolais, guobomis, susidarė labai humusingi dirvožemiai. Dabartinės dirvožemių dangos bruožai atsirado subatlantiniu laikotarpiu, išaugus mišriųjų miškų bendrijoms. Nuo to laiko reiškiasi visi pagrindiniai dirvodaros procesai: jaurėjimas, velėnėjimas ir pelkėjimas, kurių sąveika arba vieno kurio proceso vyravimas lemia dirvožemio dangos mozaiką. Subatlantiniu laikotarpiu beveik visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Todėl dirvožemiams pagrindinius bruožus suteikė miško spygliuočių augalijai veikiant vykęs dirvodaros procesas – jaurėjimas. Dėl vyraujančio jaurėjimo dirvodaros proceso Lietuvoje daugiausia yra jaurinio tipo dirvožemių. Lapuočių, taip pat spygliuočių su gausia lapuočių priemaiša miškuose, karbonatingose dirvodarinėse uolienose, kur jaurėjimo procesas lėtas, bet gausiai kaupiasi organinės daug peleninių elementų turinčios medžiagos, susidaro velėniniai karbonatiniai ir miško rudžemių tipo dirvožemiai. Drėgmės pertekliaus sąlygomis, greta jaurėjimo ir velėnėjimo, ima reikštis pelkėjimas. Spygliuočių miškuose nekarbonatingose dirvodarinėse uolienose susidaro jauriniai pelkiniai, o vyraujant žolinei augalijai arba lapuočių miškuose – velėniniai glėjiniai ir glėjinių miško rudžemių tipo dirvožemiai. Nuolatinio drėgmės pertekliaus sąlygomis, kai įsivyrauja pelkinė augalija, susidaro pelkinio tipo dirvožemiai. Upių užliejamuose slėniuose – salpose dirvožemio susidarymą lemia žolinė augalija ir kasmet išsiliejančio potvynio vandens paliekamos nuosėdos. Čia susidaro salpinio (aliuvinio) dirvožemio tipas.