Lietuvos konstitucinė raida

Likę valdžioje vieni, tautininkai ėmė tvirtinti, jog 1922 m. Konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamo patyrimo ir neatsižvelgiant į realią Lietuvos padėtį, ir įrodinėti jos reformos būtinumą. Nesulaukę tam reikalui būtino platesnio kitų politinių jėgų pritarimo, todėl neturėdami iliuzijų pasinaudoti tam reikalui teisėta, pačioje Konstitucijos nustatyta jos peržiūrėjimo tvarka, jie nuėjo lengviausiu, bet neturinčiu nieko bendra su Steigiamojo seimo nustatytais konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais, keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos valstybės konstitucija. Dokumento preambulėje pasakyta, kad konstituciją nusprendęs paskelbti Respublikos prezidentas, pritariamas Ministrų kabineto. Neigiamam įspūdžiui visuomenėje sušvelninti, į ją buvo įtraukta nuostata, jog ne vėliau kaip per dešimtį metų ji būsianti „patikrinta“ „tautos atsiklausimo“, t.y. referendumo, keliu.   Struktūros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 metų Konstitucijos. Taip pat ir turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios nuostatų. Tačiau savo esme abi konstitucijos ženkliai skyrėsi viena nuo kitos. Būdingiausias skiriamasis 1928 metų Konstitucijos bruožas - vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos prezidento, galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų, skyrium imant - parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant išaugusį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu, kaip referendumas. Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausia jį buvo pamėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesieta su seimų kaita, atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, pavadintų ypatingaisiais tautos atstovais, kolegijos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam įstatymui.Esminiu pasikeitimu prezidento teisinėje padėtyje taip pat buvo tai, kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienu Vyriausybės komponentu, bet ir aktyvus ir savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Svarbiausia šia prasme prezidento teisė - nesant Seimo arba pertraukų tarp jo sesijų metu pačiam vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą bei jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis. Esant įstatymų leidyboje taip formuluotam dualizmui, kiekvieno įstatymų leidybos subjekto - Seimo ir prezidento - veiklos rezultatų lyginamasis svoris priklausė nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucija Seimas nebelaikė nuolat dirbančia institucija, jo darbui numatytos dvi kasmetinės sesijos, be to prezidentas, savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų pasiūlius, gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastąsias sesijas. Paleisti Seimą arba baigti jo sesijas prezidentas galėjo ir pirma laiko.Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu - ir kitus ministrus, taip pat „paleisti“ Kabinetą arba atskirus ministrus. Pastaruoju atveju Ministrų kabineto kontrasignacijos prezidento aktui nereikalauta. Konstitucija nustatė tam tikrą Ministrų kabineto priklausomumą ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą. Tačiau nepasitikėjimui pareikšti dabar jau buvo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.Seimo rinkimams 1928 m. Konstitucija nustatė tuos pačius visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų sistemos reikalavimus, bet rinkėjams pakėlė amžiaus cenzą iki 24 metų, o renkamiesiems  - iki 30 metų amžiaus. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams.Tam tikrą vaidmenį įstatymų leidybos procese 1928 metų Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai - Valstybės tarybai.1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija - vienas pirmųjų Europoje konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą.Galiojant 1928 metų Konstitucijai, Lietuvoje išleista konstitucinei teisei reikšmingų įstatymų,  tarp jų - reglamentavę prezidento ir Seimo rinkimų tvarką.