Nyderlandų karalystės konstitucinė raida ir dabartinės galiojančios konstitucijos bruožai

Įvadas. Nydermandų karalystės konstitucinė raida. Dabartinės konstitucijos bruožai. Pagrindinės teisės įtvirtintos dabartinėje nyderlandų konstitucijoje. Išvados. Literatūra.

Nyderlandų karalystės Konstituciją būtų galima laikyti viena iš seniausių Europos valstybių galiojančių Konstitucijų. Nyderlandų karalystė galima sakyti turi senas konstitucingumo tradicijas. Nyderlandų konstitucingumą galima pastebėti jau 1579 metais pasirašytoje Utrechto sąjungos sutartyje. Utrechto sutartis galiojo visoms Nyderlandų karalystės provincijoms ir įsteigė konfederacinę septynių jungtinių provincijų respubliką. Utrechto sąjunga turėjo ganėtinai silpną centralizuotą valdžią, tačiau ji turėjo valdymo institucija, kuri labiau priminė provincijų atstovų susirinkimą nei nacionalinį parlamentą. Utrechto sąjungos sutarties 13 straipsnis kiekvienam respublikos gyventojui suteikė sąžinės laisvę. Ši sutartis galiojo iki 1795 metų.

Prancūzijos 1794 metų invazijos pasėkoje buvo įkurta unitarinė Batavijos Respublika, kuri 1795 metų sausio 31 diena išleido teisės aktą, kuris vadinosi „Verklaring der Rechten van den Mensch en van den Burger“. Po beveik trejų metų, tai yra 1798 metų gegužės 1 dieną įsigaliojo nauja Konstitucija. Šią Konstitucija parengė Konstitucinė Asamblėja. Konstitucija buvo patvirtinta Nacionalinės Asamblėjos.

Prie Nyderlandų Konstitucingumo prisidėjo ir gerai žinomas pirmasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleonas Bonapartas siekdamas geriau kontroliuoti Nyderlandus įkūrė Olandijos karalystę, kaip marionetinę savo trečiojo brolio Liudviko Bonaparto karalystę. Pirmaujančios provincijos Olandijos pavadinimas buvo priimtas visai šaliai. 1807 m. prie karalystės buvo įtrauktos Rytų Fryzija ir Dževeris. Napoleono Bonaparto Olandijos karalystė buvo laikoma konstitucinė monarchija, kuri buvo įsteigta parengiant 1806 metų rugpjūčio 7 dienos Konstituciją. Prancūzijos imperija aneksavo karalyste 1810 metais.

1813 metais Nyderlandai išsivadavo iš Prancūzijos valdymo. Prie Nyderlandų išsivadavimo prisidėjo Rusijos kazokai, kurie išstūmė prancūzų karius iš Nyderlandų teritorijos. 1813 metais, kai Napoleonas Bonapartas buvo nugalėtas Leipcigo mūšyje ir Orange Nassau teritorijos buvo grąžintos Williamui I, jis buvo paprašytas tapti Jungtinių Nyderlandų suvereniu princu. 1815 metų kovo 16 dieną, jis save pasiskelbė Nyderlandų karaliumi. Williamui I tapus Nyderlandų valdovu, jis paskyrė nepriekaištingos reputacijos vyrus, kurie patvirtino Gijsberto Karelo van Hogendorpo vadovaujamos komisijos parašyta Konstituciją. 1814 metų kovo 29 dieną buvo priimta Konstitucija. Ši Konstitucija buvo pirmoji rašytinė Nyderlandų Konstitucija. Ši Konstitucija gražino monarchiją, kurios nebuvo nuo to kai Nyderlandai 1581 metai atsisakė paklusti Ispanijos karaliaus valdžiai. 1814 metų Konstitucija Williamui I suteikė mažai suvaržytą valdžią, taip pat įsteigė vienų rūmų parlamentą. Parlamentas turėjo labai mažai galių. Parlamentas kartu su monarchu įgyvendino įstatymų leidybos galias. Ministrai buvo atsakingi, tik monarchui. Ši Konstitucija įsteigė ir nepriklausomą teisminę valdžią.

Williamas 1815 metų rugpjūčio 24 diena išleido pirmąją naujos Konstitucijos versija. 1815 m., pasirašius Vienos sutartį ir šį faktą įtvirtinus Konstitucijoje prie Nyderlandų buvo prijungta Belgiją, tačiau Belgija tuo buvo nepatenkinta ir po 1830 metų sukilimo atsiskyrė nuo Nyderlandų. Konstituciją pakeitė vienerių rūmų parlamentą į dviejų rūmų parlamentą. Dviejų rūmų parlamentas buvo įsteigtas tam, jog būtų atspindėta sąjunga su Belgija. Po 1815 metų Konstitucijos pataisų politinės valdžios struktūra mažai skyrėsi. Narius į atstovų rūmus skyrė valstijos provincijos trejiems metams, kas metus trečdalis narių būdavo keičiami. Į valstijas ir provincijas buvo skiriami ne tik bajorai, bet ir kai kurie kaimo delegatai. Miestų tarybas skirdavo rinkikų kolegijos. Rinkikų kolegijos narius išrinkdavo atrinkti, nepriekaištingos reputacijos vyrai, kurie mokėdavo atitinkamo dydžio mokesčius. Tokiu būdu, netiesiogiai buvo į valstybės valdžią įvesta maža dalis demokratijos. Valstybės administracinė sistema buvo labai monarchinė: karalius skirdavo senato, „pirmųjų rūmų“ narius iki gyvos galvos. Be to, 1815 m. pataisyta Konstitucija išaiškino bažnyčios ir valstybės santykius, neįtraukdama įkurtos bažnyčios ir užtikrindama religijos laisvę.