Lyderis A.Hitleris
Nors pats žodis yra kilęs iš anglų kalbos, kas reiškia vadovą, bet čia turima galvoje asmenybę, kuri pasižymi apčiuopiamomis ir neapčiuopiamomis (nujaučiamomis), bet būtinomis būdo ir charakterio savybėmis, talentais ir gebėjimais. Savybėmis, kurios suburia, užburia, priverčia klausytis pasitikėti ir sekti.
Pasaulinio lyderio vystymasis yra kiekvieną kartą skirtingas ir priklauso nuo daugelio aspektų – istorinio laikmečio, ekonominės ir politinės situacijos, t.y. tautos nuotaikos. Ateina momentas, kada būsimasis lyderis pradeda reikštis savo naujomis ideologijomis, savo programa, kuri dažnai visiškai skiriasi nuo tuo metu įprastos.
Hitleris įdomus tuo, kad pats būdamas neišsimokslinęs, tinginys, liguistos vaizduotės, be aiškios vizijos, netūrėdamas apčiuopiamų ir aiškiai suvokiamų tikslų, sugebėjo ne tik įgauti masių pasitikėjimą, privertė jas sukilti, dalyvauti kare, pralaimėti, bet turi sekėjų nacių net ir šiandien, praėjus beveik 70 metų po jo mirties.
Charakterizuojant Hitlerį, kaip lyderį, būtina paminėti, kad tai diktatorius ir politikas, kuris stipriai iškrypsta iš suprantamų politinio valdymo rėmų.
Pagrindinis Hitlerio išsivystymo kaip lyderio aspektas buvo tas, kad jis pasinaudodamas patogiu momentu, ekonomiškai nustekentos ir pažemintos po pralaimėjimo kare Vokietijos darbo žmonėms pasiūlė „šviesesnį rytojų“, tuo pat nubaudžiant „kaltuosius“ ir išnaikinant „išdavikus“.
Tikėtina, kad šiandieninis „Hitleris“, siūlantis panašią ideologiją būtų gydomas psichiatrinėje ligoninėje.
Ilgai nelaukęs, Vienoje jis užsiregistravo Meno akademijos metiniams egzaminams. Tačiau priimtas nebuvo, po pirmosios egzamino dalies jam nebuvo leista laikyti antrosios. Tačiau visiems pažystamiems jis melavo ir teigė, kad studijuoja Meno akademijoje architektūrą.
Vienoje jis praleido daugiau nei metus dykinėdamas, einant palikimo daliai į pabaigą, išsikraustė iš bendrabučio kuriame gyveno ir tūrėjo nemažą klausytojų auditoriją, jis pradėjo daugiau skaityti. Kraustydamasis iš buto į butą ir nemokėdamas nuomos kartais jis nakvodavo ant suolelių ar pigiuose nakvynės namuose.
1914 Hitleris persikėlė į Miuncheną.ir ten bandė pragyventi piešdamas pigius paveikslus ar kopijuodamas atvirukus ir juos pardavinėdamas.
Pirmasis pasaulinis karas jam buvo netikėta laimė, nes nebereikėjo spręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Hitleris buvo pareigingas kareivis ir savyje jautėsi esąs „Didvyris“, kovojantis už Vokietiją. Atrodė, kad prasidėjęs karas užbaigė jo nesėkmių laikotarpį, bet jis pasibaigė nauju pažeminimu – Vokietijos karo pajėgų pralaimėjimu ir revoliucionierių pergale. Revoliucionieriai puolė viską, kas Hitleriui buvo šventa ir naikino jo nacionalistines idėjas. Tuo metu Hitleris turėjo progą perkelti asmeninį pralaimėjimą ir pažeminimą į tautos ir visuomenės pralaimėjimą ir pažeminimą ir šitaip jis galėjo pamiršti asmenines nesėkmes. Keršydamas ir gelbėdamas Vokietiją jis atkeršys ir už save, o nuplaudamas Vokietijos gėdą nusiplaus ir savąją. Dabar jo tikslas buvo nebe tapti didžiuliu menininku, o didžiuliu politikos veikėju. Jis surado sritį, kuriai turėjo talentą, taigi ir realią sėkmės galimybę.
1920-ųjų pabaigoje Hitlerio partijoje buvo iki 3000 narių. Žmones viliojo nacionalistiniai ir pseudosocialistiniai šūkiai, kurie buvo itin populiarūs to meto visuomenėje. Netrukus ir kariškiai pradėjo remti nacius.
Pradėjęs nuo politiko alinėje, Hitleris stebėtinai lengvai atsisėdo į minkštą Vokietijos kanclerio krėslą.
Kad suprasti, kaip jam pavyko tapti galingiausiu Europoje, keliančiu susižavėjimą daugeliui vokiečių, reikia išanalizuoti visą jo charakterio sandarą, jo ypatingus talentus ir gabumus bei situaciją visuomenėje, kurioje jis veikė.
