Miesto funkcinių zonų rūšys

Įvadas. Funkcinių zonų rūšys. Angloamerikietiški miestai. Rytų Islamo miestai. Lotynų Amerikos miestai. Senamiestis. Centrinė verslo zona. Pramonės zona. Vidinė (senesnė) gyvenamoji zona ir naujos gyvenamosios zonos. Priemiesčio zona. Išvados. Literatūros sąrašas.

Darbo tyrimą atliksiu pirma apžvelgdamas kaip įvairiuose pasaulio miestuose ar regionuose gali būti skirtingai išdėstytos funkcinės zonos. Tuomet, kiekvieną iš jų išnagrinėjama po viena, paaiškinamos sąvokos kas tai yra, aprašoma plačiau su kokiomis problemomis susiduriama ar kuo pasižymi šios zonos, taip pat apžvelgiamos zonų ypatybės.

nėra senamiesčio, centrinės turgaus aikštės, pilies ar tvirtovės, iki kolonijinių laikų palikimo;

Kiekviena zona turi savų ypatybių, kuriomis išsiskiria iš kitų. Senamiestis pasižymi tuo, kad čia brangiausia miesto žemė, dažniausiai prabangūs pastatai, parduotuvės ar restoranai. Taip pat ši zona pasižymi tuo, kad yra tankiai užstatyta, kreivos ir siauros gatvelės, skersgatviai, daug istorinių architektūros paminklų, kurie simbolizuoja dažniausiai šalies praeiti ir nusipelniusius žmones. Visa tai yra patogu apžiūrėti, nes senamiesčio zonoje yra nemažai pėsčiųjų zonų. Tačiau su didžiausiomis problemomis susiduria vairuotojai, kadangi daug kur ribojamas automobilių eismas, o atvykusiems iš toliau tektų pakloti pinigines jei nori automobilį pasistatyti pačiam senamiesti ar šalia jo, nes čia dėl brangios miesto žemės, brangios ir stovėjimo aikštelės.

Šios zonos ypatybės būtų tokios, kad ji yra šalia senamiesčio, o tai reiškia, kad čia žemė taip pat yra labai brangi. Čia vyrauja šiuolaikiniai daugiaaukščiai pastatai, kuriuose įsikūrę daug įmonių biurų, įvairių įstaigų. Šie pastatai būna vieni moderniausių, priimami nestandartiniai architektūriniai sprendimai. Taip pat čia išvystyta kelių infrastruktūra, dėl to galima patogiai pasiekti šią zona iš kitų miesto dalių. Dar vienas būdingas požymis šiais zonai būtų tai, kad čia įsikūrę dideli prekybos centrai, kurie sutraukia daug žmonių.

Problema kokios įmonės įsikurs, iš anksto nėra žinoma, o tuo labiau, koks bus jų tipas, profilis. Todėl jų įsikūrimas suprantamas kaip tam tikra tikimybė, kurios dydis tik konkretaus urbanistinio planavimo prasme priklauso nuo išankstinio inžinerinio rezervuojamų teritorijų parengimo (gatvių, tinklų, elektros energijos, dujų ir t.t. tiekimo pajėgumų); dislokacijos užmiesčio kelių, geležinkelių, terminalų atžvilgiu; ryšio su gyvenamosiomis teritorijomis.

Antrasis yra susijęs su pramonės įmones aptarnaujančia infrastruktūra. Geriausia būtų, jeigu mieste kurtusi ir plėtotųsi įmonės: naudojančios visų ar daugumos turimų krovininio transporto rūšių (automobilių, geležinkelių, vandens, oro, vamzdynų) pajėgumus. Taip pat ir kurių darbuotojams racionalu naudotis pačiais įvairiausiais susisiekimo būdais: pėsčiomis, dviračiu, lengvuoju automobiliu, viešojo keleivių susisiekimo priemonėmis. Galima paminėti ir naudojančias įvairiais energijos rūšis ir šaltinius, bei nereikalaujančios naujų ir ypatingų aplinkosaugos priemonių dėl šiuolaikinių gamybos technologijų.

Pirmasis ir antrasis aspektai pabrėžia strateginį požiūrį ir nenurodo konkrečių pramonės rajonų ar kitų vienetų plotų. Tačiau praktiškai pramonės teritorijų dydis turi būti reguliuojamas. Vienas iš reguliavimo veiksniu – viešojo susisiekimo linijų laidumas. Linijos aptarnaujamoje teritorijoje darbuotoju skaičius turėtų būti ne didesnis negu jos laidumo dydis per viena ar dvi tris valandas, jeigu dirbama keliomis pamainomis. Jeigu aptarnaujamos autobusų, troleibusų linijos, tai didžiausia koncentracija galėtų būti iki 15 tūkst. darbo vietų. Jeigu susisiekimas lengvaisiais automobiliais vyksta dviejų eismo juostu gatve, reguliuojama šviesoforais, tai didžiausia koncentracija turėtų tik apie 1,5 tūkst. darbo vietų. Trečiasis aspektas yra susijęs gyvenamųjų teritorijų miesto struktūroje padėtimi.