Motiejus Kazimieras Sarbievijus konspektas

•Sarbievijaus nebaugina kosmoso platybės. Kaip tik, jo mėgstamiausias teminis motyvas yra vaizduotės skrydis, sklendimas mintimis virš miestų, kalnų ir jūrų.

•Linkęs į santūrumą ir filosofinius apmąstymus.

•„Urna – visų dalykų matas.“ Pasaulyje derėtų vertinti atmenant mirtį ir iš tiesų branginti tai kas nemaru.

•Sarbievijui jokios prasmės neturi tai, ko negali pasiimti į aną pasaulį. Beprasmis jam atrodo garbės ir valdžios siekimas.

•„Gyvenimas – tai teatras.“ Šiame pasaulyje mes vaidiname tik vaidmenis. Ir tai tik personažo kaukė, kuri nukris mirties akimirką.

•Poetas mano, jog žemiškasis pasaulis kaip išmėginimų arena, tik užsigrūdinęs ir sutvirtėjęs žmogus, ramia sąžine galės stot Aukščiausiojo akivaizdon.

•Sarbievijaus poezijoje vyrauja gamta: tobula, prijaukinta ir pritaikyta žmogui. Jam laukine, neaprėpiama gamta yra svetima.

•Jo vidinės stiprybės šaltinis yra religingumas. Jis nebijo Dievo rūstybės, negalvoja apie Paskutinį teismą. Poetas liepsnoja meile Dievui ir Švč. Mergelei.

•Kūryboje vyrauja „taikos-nesantaikos“ principas.

•Sarbievijaus lyrikos bruožas – vizualumas: poetinius vaizdus jis komponuoja ir lengvai įsivaizduojamų, kone apčiuopiamų, „daiktiškų“ elementų, daug dėmesio skiria spalvoms.