Muitai
Temos aktualumas. Lietuvos muitinė yra atsakinga už jos kompetencijai priklausančių mokesčių – muitų, akcizų bei pridėtinės vertės mokesčio - teisingą apskaičiavimą, įregistravimą, surinkimą, kontrolę ir pervedimą į Valstybės biudžetą.
Administruodama muito mokesčius muitinė savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Bendrijos muitų teisės aktais, Mokesčių administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymu, kitais Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais. Vykstant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, teisės aktai dažnai keičiami ir papildomi.
Muito mokesčių administravimo teisinio reglamentavimo tobulinimas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, turintis padėti gerinti jų surinkimą.
Įvertinti muitinės administruojamų mokesčių teisės sistemą, jos trūkumus ir privalumus yra gana sudėtinga be faktinių ir statistinių duomenų analizės, todėl bus apžvelgiami muitinės mokesčių surinkimo rezultatai, jų indėlis formuojant Valstybės bei Europos Sąjungos biudžeto mokestines pajamas.
Darbo tikslas – atlikus mokslinės literatūros analizę, atskleisti muitų politikos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje teorinius aspektus, išanalizuoti jų įtaką biudžeto pajamoms bei pateikti surenkamų muito mokesčių efektyvumo gerinimo alternatyvas.
Šiam tikslui išsikelti pagrindiniai darbo uždaviniai:
pateikti sisteminį muitų sampratos apibrėžimą bei išskirti pagrindinę muitų esmę;
atskleisti muitų reikšmę bei jų keliamas problemas šalies ekonomikai;
atlikti muito mokesčio įtakos Lietuvos ir Europos Sąjungos biudžeto analizę;
pateikti muitų mokesčio surinkimo efektyvumo gerinimo alternatyvų.
Tyrimo objektas – muito mokesčiai.
mokslinės literatūros bei publicistinių straipsnių analizė naudojama siekiant atskleisti muitų sampratą, reikšmę bei išnagrinėti teorinius muitų politikos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje aspektus;
statistinės informacijos rinkimas, apdorojimas ir įvertinimas leido atskleisti muito mokesčio reikšmę šalies bei ES ekonomikai ir išryškinti muito mokesčio surinkimo efektyvumo problematiką;
grafinė duomenų analizė sudarė galimybę išsamiau atskleisti ir įvertinti Lietuvos Respublikos muitinės veiklos rezultatus, lemiančius šalies bei ES biudžetų formavimą;
Šioje darbo dalyje remiantis įvairių autorių nuomone pateikiami teoriniai muitų, muitų politikos Lietuvoje ir Europos sąjungoje aspektai.
Tarptautinė prekyba ir jos ribojimas
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis tarp įvairių šalių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų (Bernatonytė, 2011:14). Tarptautinio verslo pradžia siejama su XV a. Per pastaruosius keletą dešimtmečių jis išplito visose pasaulio šalyse ir paskatino šių šalių verslininkus bei investuotojus ieškoti būdų, kaip veiksmingiau konkuruoti su kitų šalių verslu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prisijungus prie Pasaulinės prekybos organizacijos ir įstojus į Europos sąjungą, atsivėrė didesnės ekonominės plėtros perspektyvos. Globalizacija bei tarptautinės prekybos intensyvėjimas skatina technologinės pažangos plėtrą, intelektinės nuosavybės paplitimą pasaulyje, kultūrinį pažinimą. Tačiau neretai laisvoji prekyba kelia grėsmę šalies vidaus pramonei. Tam kad vietinis verslas apsisaugotų nuo šios prekybos padarinių, vykdomas tarptautinės prekybos reguliavimas.
Tarptautinės prekybos valstybinio reguliavimo metodų yra įvairių, tačiau visi jie skirstomi į: tarifinius (muitai, tarifinė kvota) ir netarifinius (kvotos, licencijos, subsidijos ir t.t.) (Bernatonytė, 2011:311). Muitai visose šalyse yra pagrindinė importo reguliavimo priemonė.
Povilauskienės (2006) nuomone, Lietuvos Respublikos muitinė – muitinės įstaigų, atsakingų už muitų teisės aktų įgyvendinimą, visuma. Jai ypač didelė atsakomybė tenka už ekonominę valstybės sienos apsaugą, o kartu ir visuomenės saugų gyvenimą ir šalies biudžeto formavimą. Muitinei pavesta užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinė prekybą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, surinkti nustatytus importo muitus ir mokesčius, kuo efektyviau taikyti muitinės priežiūros priemones. Kita vertus, šiuo metu daugelyje valstybių itin sumažėjus muitinės kaip nacionalinių pajamų rinkėjos vaidmeniui, vis didesnę svarbą įgyja visuomenės ir vidaus rinkos apsauga nuo pavojingų, nesaugių prekių importo, vis svarbesnė darosi intelektinės nuosavybės apsaugos funkcija (p. 5).
Anot Bernatonytės (2011), Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje muitai jau buvo imami XIII a. Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais prekybos mastai gerokai išaugo; buvo surenkama daug muitų. Tai buvo svarbus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pajamų šaltinis. Jie buvo imami įvežant ir išvežant prekes. Iš pradžių muitai mokėti natūra – pačiomis prekėmis, vėliau pinigais. Tuo metu muitinės įsteigtos Lietuvos pasienio zonose, kur muitus rinko muitininkai. Teisę rinkti muitus gaudavo ir tie asmenys, kurie, sumokėję didžiajam Lietuvos kunigaikščiui nustatytą sumą, galėjo metus (ar ilgiau) rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Iš to jie gaudavo pelną. Lietuvoje buvo renkami ir vidaus muitai, pavyzdžiui, už naudojimąsi keliais, tiltais ir keltais (p. 318).
