Politologijos egzamino konspektas

1920 - 1940 mČikagos mokyklos atstovų C. Meriamo, Haroldo Lasswello, G. Catlino darbai. Sociologijos ir psichologijos laimėjimai skatino pozityvistines tendencijas politikos moksle. XX a. 1 des. pradėti rinkiminio elgesio, viešosios nuomonės tyrimai, skatino tobulinti duomenų rinkimo ir apdorojimo metodiką.

Bihevioralistinė metodologija plėtojosi kur buvo taikyti kiekybinius metodus. Todėl išaugo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, viešosios nuomonės tyrinėjimai. Ji išplėtė politikos studijų ribas.

struktūralistinis: galia – ypatingų santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų visuma;

Klasinė– netolygaus pasiskirstymo priežastis – žmonių ekonominės padėtis skirtumai dėl ekonominių sąlygų kaitos ir darbo pasidalijimo. Padėtį lemia nuosavybės kontroliavimas. Svarbiausia savybė – valdžios koncentracija valdančiosios klasės rankose.

Pagrindiniai teiginiai: 1) visuomenė visada valdoma mažumos (vientisos grupės, pasižyminčios ypatingais dvasiniais, socialiniais ir politiniais bruožais, save laiko privilegijuotais); 2) šis susikaldymas rodo organizuotos mažumos ir beveidės daugumos egzistavimą: 3) elito teiginiai universalūs it taikomi visoms visuomenėms; 4) masės yra pasyvios, todėl elitas priima sau naudingus sprendimus.

Pliuralistinė - atsakas į klases ir elitą + daugumos demokratija. Samprata remiasi teiginiu, kad demokratinė visuomenė valdoma ne mažumos ir ne daugumos, o daugeliu mažumų, kurios konkuruoja dėl galios valdyti ir įtakos. Tai organizuota atskirų grupių veikla.

Pagrindiniai teiginiai: 1) visi organizuoti segmentai gali daryti įtaką vyriausybės politikoje; 2) vyriausybės politika yra grupių derybų ir kompromisų rezultatas; 3) vyriausybės f-ja yra nustatyti veiklos parametrus ir kontroliuoti, kad būtų laikomasi žaidimo taisyklių.

Pliuralizmas – kada yra atvira visuomenė (žodžio laisvė, laisvi rinkimai). P.sistema – yra svarbiausias valdžios pasiskirstymo visuomenėje faktas. P. sistemos pagrindas – tarpinės struktūros tarp vyriausybės ir visuomenės.

Politinių sistemų klasifikacijos kriterijai: normatyviniai, ekonominiai, kultūriniai, politiniai, socialiniai.

Politinė sistema reiškia valdžios sistemą, tiesiog valstybę, sąveikos procesą.

R. E. Wardo – tai mechanizmas, kuriuo identifikuojamos ir keliamos problemos, priimami ir įgyvendinami sprendimai viešųjų reikalų sferoje.

XX a. vid. išsamiai pradėta nagrinėti politinės sistemos struktūra.

aplinka (vidinė, išorinė)- išorinę sudaro tarptautinė: politinė, ekonominė ir socialinė sistemos, o vidinę – ekonominė, biologinė, socialinė, personalinė sistemos. Aplinkos veikiamos trukdžių pasiekia politinės sistemos įeigą

įeigos- susideda iš reikalavimų bei paramos.

Išeigos- reikalavimus autoritetinės struktūros konversijos būdu paverčia išeigomis

Konversija- sprendimų priėmimo procesas (įstatymai, programos, pataisos)

Valstybės valdymo formų klasifikacija pagal Aristotelį: kiek yra valdančiųjų (vienas, mažuma, dauguma) ir kieno interesus jie išreiškia (tik savo ar visų).Tos valstybės valdymo formos, kuriose siekiama patenkinti bendros naudos interesus, vadinamos teisingomis (monarchija, aristokratija ir politėja). Likusios valdymo formos yra nukrypimai, nes „tironija yra monarchija, siekianti to, kas naudinga monarchui, oligarchija – to, kas naudinga turtingiesiems, demokratija – to, kas naudinga neturtingiesiems, o bendram labui nė viena iš jų nėra naudinga“ (valdančioji grupė vadovaujasi ne bendrais, o tik savo interesais). Geriausia valstybės valdymo forma yra politėja (timokratija), nes daugumos valdžia išreiškia visų interesus, tačiau ji taip pat buvo kritikuojama.

Funkcionalistinė (vyksta tada, kai socialinė sistema praranda pusiausvyrą, ,,išsiderina‘‘ dėl ekonominių, tarptautinių ir t.t. pokučių)

Psichologinė – lūkesčiai, poreikiai ---- jų nepatenkinimas (santykinio nuosmukio)

Struktūralistinė – pabrėžia valstybės svarbą.

1. Visockaitė A. Politologijos mokymo P. 28-35./2. Arendt H. Totalitarizmo ištakos. P.305-324; 443-459/.3. Dahl R. Demokratija ir jos kritikai. P.23-36, 285-308./4. Schumpeter J. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. P.297-301.

Pirmosios t. koncepcijos pabrėžė stalinizmo ir hitlerizmo bruožų bendrumą.

Totalitarinis režimas: Sovietų Sąjunga, Rumunija, Kinija, Šiaures Korėja.

H. Arendt – total. sistemos tikslas - sukurti naujos rūšies individą, paversti žmogų paklusnia mašina. Total. režimas - socialinis ir istorinis reiškinys. Pagr. vaidmuo tenka lyderiui, prasideda masinis politiškai neišprususių žmonių priėmimas į narius. H. Arendt („Totalitarizmo ištakos“) skiriamasis totalitarinio valdymo valstybių bruožas yra masių visuomenes.

1) egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, kuri atmeta egzistuojančių žm. sambūvio tvarką.

2) šalį valdo 1 žmogaus vadovaujama hierarchiškai organizuota partija, kuriai priklauso apie 10% visų gyv.

3) šalyje egzistuoja teroro sistema, nukreipta prieš potencialius ir išgalvotus režimo priešininkus.

5) Visuomenės informavimo priemonės monopolizuotos.

Išnyksta daugumos ir mažumos problema - kitamintiškumas baudžiamas;