Senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybės gerinimo galimybės socialinės globos namuose

Literatūra: LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006

Socialinės globos namai: - tai socialinės globos įstaiga, skirta asmenims, kuriems būtina nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ar negalios negali savarankiškaigyventi savo namuose, o šių asmenų vaikai ar artimieji dėl objektyvių priežasčių negali jų prižiūrėti.

Temos aktualumas: Senėjimo procesas ir senatvė yra natūralus gyvenimo periodas, tačiau vis dažniau diskutuojama apie senyvo amžiaus asmenų būtį Lietuvoje šiuolaikinės visuomenės sąlygomis. Pagyvenusių žmonių skaičius sparčiai didėja visame pasaulyje, neišskiriant Lietuvos. (Mockus, Žukaitė, 2012). Pasak Lietuvos statistikos departamento 2014m. pradžioje Lietuvoje gyveno 543,3 tūkst. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių, arba 18,1 procento visų šalies gyventojų. Palyginti su 2005m., jų skaičius padidėjo 58,7 tūkst..Ypač padaugėjo 80 metų ir vyresnio amžiaus asmenų. 2014 metų pradžioje šio amžiaus gyvenotojų buvo 139,7 tūkst., arba 57,9 tūkst daugiau nei 2005metais. Beja, pastarųjų metų statistika rodo, kad stacionarios globos paslaugų vartotojų „bedruomenė“ Lietuvoje yra ne tokia jau maža – 2013 metų pabaigoje 102 įstaigose seniems žmonėms gyveno 4 514 asmenų. Tais pačiais metais į šias įstaigas atvyko gyventi 1 136 asmenys. Prognozuojama, kad 2060m. du penktadaliai (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys. Taigi prognozuojamas ir neišvengiamas institucinių globos paslaugų poreikis

Senyvo amžiaus asmenų skaičius didėja. Ši socialinė Lietuvos gyventojų gruupė reikalauja vis daugiau žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Žinios, kaip vyresnio amžiaus asmenys vertina jiems teikiamas paslaugas, jų gyvenimo realybė supratimas labai svarbūs. Taip pat ne mažiau svarbu žinoti subjektyvios gyvenimo kokybės veiksnius Lietuvos globos namų sistemos kontekste (Orlova, 2012).

Senėjimas – laipsniškas, nuoseklus, bet netolygus visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, prasidedantis jau nuo apvaisinimo momento ir lėtai bei natūraliai vykstantis iki pat mirties net optimaliausiomis individo raidos sąlygomis (Mockus, Žukaitė, 2012). Pagyvenusių žmonių skaičius ir lyginamojo svorio iš bendro gyventojų skaičiaus augimo tendencijos rodo, kad ateityje didelę dalį mūsų visuomenės sudarys pagyvenę ir seni žmonės. Ilgo gyvenimo trukmė vertinama tik tuomet, kai senatvėje išsaugomas asmens aktyvumas ir fizinis pajėgumas, intelektas bei protinės galimybės. Senatvės etape žmonės patiria kompleksinius – teigiamus ir neigiamus savo vidinio bei išorinio gyvenimo pokyčius. Nemažai daliai, ypač vyresnio amžiaus, pagyvenusių žmonių dėl fizinių galimybių, savarankiškumo sumažėjimo reikalingas pritaikytas būstas ir aplinka. To neužtikrinus išauga stacionarios globos poreikis. Institucijose teikiamos nuolatinės globos paslaugos yra plačiai plačiai diskutuojamos akademinėje literatūroje, pabrėžiant šių paslaugų brangumą ir tai, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių nori likti gyventi savo namuose kaip galima ilgiau. Vis dėlto žmogui senstant nuolatinės globos poreikis didėja. Institucijose teikiamų paslaugų poreikiui turi įtakos ne tik amžius, bet ir prastėjanti vyresnio amžiaus žmonių sveikata, šeimyninė padėtis, būsto sąlygos ir socialinis statusas (Naujanienė, 2008).

Amžius, kaip sociologijos mokslo tyrimo objektas – nuolat besikeičianti asmens socialinė padėtis, kurią veikia brendimo, o vėliau ir senėjimo procesas. Biologinio amžiaus pakitimai organizme yra neišvengiami. Tuo tarpu socialinis amžius socialinėje struktūroje pagrįstas socialiai apibrėžtomis gyvenimo ciklo fazėmis. Socialinis ir biologinis amžius ne visada turi sutapti: vyresnis amžius ne visada reiškia aukštesnę socialinę padėtį. Socializacija lydi asmenį visoje jo gyvenimo eigoje, jos metu asmuo prisiima daugelį vaidmenų. Tai nenutrūkstantis mokymosi procesas, kurio metu įgyjamos žinios, lavinami įgūdžiai, formuojasi motyvacija, vertybės, mąstymo ir emociniai modeliai, kurie susiję su sociokultūrine aplinka (Naujanienė, 2008). Sociologijoje socialinio statuso sąvoka nurodo žmogaus vietą grupėje arba visuomenėje. Socialiniai vaidmenys yra elgsenos modeliai, kurių tikimasi iš individų esant tam tikroms situacijoms, sąlygoms. Vieną socialinį statusą atitinka daugybė socialinių vaidmenų. Taigi, paprastai žmonės atlieka daugybę vaidmenų kurių iš jų tikimasi. Žmogui senstant keičiasi ir socialiniai vaidmenys: paskutinio vaiko išleidimas iš namų, išėjimas į pensiją, našlystė, priklausomybė nuo kitų, naįgalumas ar liga bei gyvenimas globos institucijoje. Autorė (Mikulionienė, 2006) teigia, kad pagrindinis veiksnys, lemiantis žmogaus sprendimą apsigyventi globos namuose, yra pasitikėjimo gyventi namuose praradimas, ypač jeigu žmogus gyvena vienas. Nemažai senyvo amžiaus asmenų susidoroja su senatvės problemomis. Ryšių praradimą, autokoncepcijos neigiamus pokyčius, kognityvinius pokyčius sušvelnina pokyčių laipsniškumas. Suaugusiems vaikams nebereikalinga priežiūra, nedirbama darbe, ryšiai su sutuoktiniu keičiasi, kadangi nebereikia rūpintis – atsiranda galimybė prisitaikyti prie socialinių vaidmenų praradimo. Kiekvienai vyresniai amžiaus grupei būdingas spartus susituokusių skaičiau mažeijimas , o našlių skaičius didėja, kol dominuojančia tampa našlystė. Kadangi moterų gyvenimo trukmė yra ilgesnė,tapusios našlėmis joms reikia pasikliauti ne sutuoktinio parama, o kitais socialinės paramos šaltiniais (Mikulionienė, 2006).