Svetimžodžiai lietuvių kalboje

Įvadas. Lietuvių kalbos žalojimas. Tautos rusifikavimas. Skoliniai. Barbarizmai. Vertalai. Anglų kalbos padariniai lietuvių kalbai. Nelietuviški įmonių pavadinimai. Lietuvių kalbos puoselėjimas ir išsaugojimas. Išvados. Literatūra.

2. Pateikti taisyklingai vartojamus žodžius ar žodžių junginius lietuvių kalboje

3. Nustatyti daromas klaidas kalboje ir pateikti netaisyklingos kalbos vartojimo problemos sprendimo būdų.

Darbą sudaro teorinė dalis, kurioje bus plačiai aptariama lietuvių kalbos žalojimo problemą bei primenami istorijos tarpsniai, susiję su lietuvių kalbos naikinimu, bei kitų kalbų jai daroma įtaka.

Rašant darbą numatoma naudotis mokomaisiais leidiniais, internetiniais šaltiniais bei kita, naudinga temai, medžiaga.

XIV a. prasidėjusi polonizacija iki pat XIX amžiaus stipriai veikė lietuvių kalbą. Įvykis, lėmęs lenkų kalbos įsigalėjimą Lietuvoje, buvo lietuvių priimtasis krikštas. Istoriniai faktai rodo, kad krikščioniškoji bažnyčia nuo pat pirmųjų savo veiklos metų skleidė Lietuvoje lenkų kalbą, kadangi absoliuti dauguma katalikų kunigų visiškai nemokėjo lietuviškai arba mokėjo ją labai silpnai. Patį ryškiausią polonizacijos poveikį lietuviai patyrė 1569 m. pasirašius Liublino uniją, pagal kurią Lietuva ir Lenkija susijungė į vieną Abiejų Tautų Respubliką. Liublino unija sukūrė be galo palankias sąlygas dar labiau plisti lenkiškajai kultūrai bei lenkų kalbai, kuri tapo gero tono, tam tikros kilmės ir ypatingo išsiauklėjimo ženklu. Šis tarytum savaime nubrėžė ryškią ribą tarp bajorų elito ir lietuviškųjų „barbarų“. Bajorų vaikai studijavo Lenkijos universitetuose, iš kur sugrįžę nenorėjo turėti nieko bendra su tuometine lietuvių kultūra, vadinta „mužikų kultūra“. Lenkai lietuvius laikė nemokytais, prastesniais žmonėmis, todėl lietuvių bajorija perėmė lenkų kalbą ir Lietuvos aukštuomenė palaipsniui visiškai sulenkėjo, na, o lietuvių kalbą dažnai išlaikė paprasti lietuviai, valstiečiai, jokiu būdu nenorėję pasiduoti šiai priespaudai. Kad ir kaip lietuviai valstiečiai saugojo savo gimtąją kalbą, vis dėlto lenkų kalba jai padarė įtakos. Iki šiol galima išgirsti žodžius „plėmas“ – dėmė, „griekas“-nuodėmė, „fufaikė“-megztinis arba palaidinė, gerai, kad jie vartojami nedažnai. Taigi, polonizacijos laikotarpiu Lietuvoje bandoma išplėsti lenkų kalbos vartoseną, sumenkinti lietuviškumą ir lietuvių kalbą, kuri lenkams reiškė nepalankias sąlygas pasisavinant Lietuvą ir paverčiant ją lenkiška tauta.[2]

Nemažą įtaką lietuvių kalbai padarė rusų kalba. 1864 m. carinės Rusijos valdžiai uždraudus lietuviškąją spaudą buvo vykdoma mūsų tautos rusifikacija. Nenuostabu, kad norėdama sunaikinti tautos kultūrą, rusų carinė valdžia pirmiausia bandė sunaikinti svarbiausią tautos turtą – kalbą. Uždraudus spaudą Lietuvoje, priverstinai buvo mokoma tik rusų kalbos, o žmonės, platinantys lietuvišką spaudą, buvo persekiojami ir baudžiami.