Teatro raida ir populiarumas pramogų sferoje

Įvadas. Xix amžiaus pradžios teatras Europoje. Teatras Lietuvoje iki xx amžiaus. Lietuvos teatro įsitvirtinimas pramogų sferoje. Šiuolaikinis teatras ir technologijos. Teatro bei kino teatro tendencijos. Išvados. Literatūros sąrašas.

Darbo tikslas – išanalizuoti ar teatras šiuolaikinėje visuomenėje yra populiarus ir palyginti jo lankomumą su kino teatro industrija.

Darbo uždaviniai:

Apžvelgti teatro vystymosi raidą XIX a. Europoje.

Aptarti teatro raidą Lietuvoje nuo XIX a. iki dabartinių laikų

Išanalizuoti šiuolaikinio teatro sampratą bei technologijų poveikį

Europoje XIX a. pradžia nebuvo palanki teatriniams eksperimentams. Prancūzijoje, kur revoliucija nušlavė vaidybos monopoliją, galima buvo tikėtis atsirasiant iškilių teatrų reiškinių. Tačiau revoliucijos padariniai, taip pat staigus konsulato bei imperijos kūrimas nepaliko nei laiko nei jėgų ieškoti naujovių. Talma vaidyba žavėjęsis Napoleonas vis dėlto pasirūpino išblaškytos „Comedie-Francaise” trupės atnaujinimu. Jis įsteigė ją toje vietoje, kurioje šis teatras tebėra iki šiol, ir patvirtino jai nuostatus, kuriais iki dabar yra vadovaujamasi. Napoleonas buvo griežtas ir nesuteikė savo dramaturgams didelės laisvės, kokią Moliere’ui buvo davęs Liudvikas XIV, ir rimtasis teatras jo valdymo laikais vargo. Laisvai skleidėsi tik kita, lengvesnė pramoginė forma - melodrama. Smurtą ir sentimentalumą supinančiose pjesėse, kurių veiksmas plėtojosi sparčiai, įmantriame scenovaizdyje ir palydimas sceninių efektų bei tinkamos muzikos, buvo išmoningai varijuojamos kelios nuvalkiotos temos, ir pjesėje pasireiškus ydingiems veiksmams, triumfuodavo dorybė. Šios pjesės žavėjo neraštingą, nekritišką naujają publiką, užplūdusią populiarius teatrus. Netrukus jos prasiskverbė ir į Angliją. 1802 m. Thomas Holcroftas pastatė “Covent Garden”. Melodramos manija persisėmė tiek „Covent Garden”, tiek „Drury Lane” teatre. Milžiniška abiejų teatrų erdvė kėlė pagundą režisieriams nerimastingos publikos dėmesį palaikyti kvapą gniaužiančias scenas dailidžių bei mechanikų įrenginiais. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje tiek „Covent Garden” ir „Drury Lane” teatrai, žvakes bei žibalines lempas jau buvo pakeitę dujiniu apšvietimu, ir ši naujovė sukėlė įvairių padarinių. Dujos buvo patrauklios dėl to, kad sceną buvo galima apšviesti ryškiau ir reguliuoti šviesos ryškumą. Dėl didelės gaisrų rizikos XIX a. artėjant prie pabaigos, dujas išstūmė šalta, vienodai plieskianti elektros šviesa.

Revoliuciją Europos režisūros manierai padarė Charleso Keano spektakliai. Keano režisuotus Shakespeare’o spektaklius ir prancūzų dramų adaptacijas- Brolius korsikiečiu, Poliną, Liudviką XI – dažnai aplankydavo karalienė Viktorija. Charleso Keano pastatymai išsiskirdavo prabanga, įžvalga detalėmis ir gebėjimu harmoningai suderinti įvairias pjesės dalis – kalbą, muziką, ir dekoracijas, o ypač- vykusių masinių scenų Shakespeare’o dramose įgyvendinimu. Apžvelgiant XIX a. Europos teatrą, negalima apeiti jo “užbaigto meno kūrinio” sampratos. Deja, netgi šaliai atsigavus po tragiškų Napoleonų karų, vokiečių teatras nesiruošė keistis, liko ištikimas melodramai bei “gerai įgyvendintoms” prancūzų pjesėms. Tačiau vienintelis asmuo, parodęs pirmąsias pastangas monopolio panaikinimą pakreipti rimtojo teatro naudai, buvo Samuelis Phelpsas. Stipraus tragiko vardą jis jau buvo pelnęs, kai suvaidino Otelą „Govent Garden” teatre. S. Phelpsas pastatė ko gero visas Shakespear’o dramas; apie kurias žiūrovai nebuvo dar girdėję ir susilaukė didelės šlovės. Sėkmingai vadovaudamas trupėj jis išugdė ne vieną jauną aktorių, kurie vaidino garsiausiuose Europos bei Amerikos teatruose.

1830-1880 m. teatras visur sparčiai skleidėsi. Buvo statomi nauji pastatai, turėję sutalpinti vis didesnes žiūrovų minias, vis daugiau žmonių rasdavo darbo scenoje ar už jos, produktyvūs dramaturgai kūrė šimtus trumpaamžių pjesių, kurių sėkmę lėmė gerėjantys scenarijai prabangūs scenovaizdžiai ir puiki aktorių vaidyba.

Sudėtinga Lietuvos valstybės istorija lėmė permainingą lietuvių kalbos būklę, kuri nutolino lietuvių tautinio teatro kūrimąsi. Tačiau pakilusi naujam gyvenimui lietuvių inteligentija XIX a. pabaigoje ėmė kurti ir lietuvių tautinio profesionalaus teatro viziją, kuri, perėjusi mėgėjų teatro etapų įvairovę, tapo realybe nepriklausomoje Lietuvoje. Teatro elementų gausu lietuvių liaudies papročiuose, pramogose, tautosakoje. Profesionalaus teatro ne lietuvių kalba raida Lietuvoje yra pilna reikšmingų įvykių. Taip pat vakarų Europoje besiformuojantys teatro žanrai netrukus pasiekė Lietuvą.