Teatro vadyba Lietuvoje

Edukacinė funkcija siejama su visuomenės švietimu. Remiantis senosios literatūros studijomis galima teigti, kad net ir antikinės Graikijos teatras buvo skirtas ne tik pramogoms, bet ir piliečių auklėjimui. Teatras parodo kaip žmogus gyvena, pamoko, kaip jis turi (ir negali) elgtis, nurodo, ko jis privalo siekti. Nors didžiųjų tos epochos tragikų kūriniuose nėra tiesioginių pamokymų, bet juose pilna užuominų, kaip turėtų elgtis žmogus, pakliuvęs į vienokią ar kitokią situaciją. Dramaturgai puikiai suprato, kad atvira didaktika menkina kūrinio vertę. Shifra Schonmann teigia, kad reikia atskirti sąvokas „teatrinis ugdymas“ ir „ugdymas teatru“. Pirmuoju atveju tai yra profesijos įgyjimas ir meninių tikslų siekimas, kūrybinių uždavinių sprendimas. Asmens ugdymo ir saviugdos atžvilgiu aktualesnė antroji samprata - auklėjimas „per teatrą“, kuri siejasi su teatru kaip priemone pasiekti mokomuosius tikslus, tokius kaip studijavimo ir socialinių įgūdžių, gerinimas.

Mokyklinis teatras turi vienyti visus mylinčius sceną, norinčius pažinti ją iš vidaus, o ne tik pačius gabiausius. Galbūt nei vienas iš dramos studijos lankytojų netaps nei aktoriumi, nei režisieriumi, bet pedagogas ir neturi sau kelti tokio tikslo. Svarbiausias šių užsiėmimų uždavinys yra išauklėti išsilavinusį, teatro kalbą suprantantį, dramos ženklus, simbolius atpažįstantį žiūrovą, kuris galėtų argumentuotai išdėstyti savo nuomonę vienu ar kitu meno klausimu.