Tos pačios lyties asmenų santuokos teisinis pripažinimas Lietuvoje

Įvadas. Santuokos samprata ir jos reikšmė. Santuokos sudarymas. Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims. Šeima kaip valstybės ir visuomenės institucija. Žmogaus asmens lytiškumas ir homoseksualumo samprata. Tos pačios lyties asmenų santuokų pripažinimas. Išvados. Literatūra.

Dėl savo visuomeninio pobūdžio santuoka visada yra visuomenės gyvenimą reguliuojančių normų akiratyje. Tačiau tiek socialinė, tiek teisinė santuokos reikšmė yra nevienoda skirtingose valstybėse ir laiko atžvilgiu keičiasi. Ta kaita priklauso nuo socialinės, kultūrinės, ekonominės raidos, lemiančios vertybių bei pasaulėžiūros kaitą. (D. Perkumienė.R. Brazienė. Santuokos institutas valstybės ir Bažnyčios požiūriu. 2004m., Nr.12, 23psl.) Santuoka ilgą laiką buvo vienintelė, o dabar ir yra visuomenėje vyraujantis ilgalaikių lyčių santykių sutvarkymo būdas, įpareigojantis tęsti santykius su pasirinktu partneriu. Santuoka yra šeimos kūrimosi pagrindas.

Kanonų teisė nurodo tokius santuokos bruožus:

Žmonijai palaikyti reikia vyriškos ir moteriškos lyties santykių, tam ir yra sutvertos dvi lytys. Tai rodo, kad santuoką gali sudaryti tik skirtingos lyties asmenys. Tam duota galia gimdyti vaikus;

Neužtenka vien tik žmogų pagimdyti. Dar reikia jį auginti ir auklėti – kad įgytų sveiką protą ir stiprią valią, taptų tikru žmogumi;

Santuoka buvo ir yra visose tautose. (P. Malakauskis Moterystės teisės. Kaunas. Šviesa. 1932m. 4-5psl.)

Bažnyčia į santuoką žiūri kaip į labai reikšmingą žmogaus gyvenimo įvykį, kurio neįmanoma apibūdinti vien tik išoriniais teisiniais aktais ar pasitenkinti paviršutinišku išgyvenimu, todėl santuokos sudarymas negali būti vien tik išorinis formalumas, bet nuodugniai apgalvotas ir asmeniškai žmogaus dvasiai suprantamas veiksmas. (P.Vaičekonis. Santuokinio sutikimo pareiškimas remiantis Kanonų teise 2003m. Nr.10, 31psl). Kanonų teisės kodekse santuokai skirta didžioji dalis kanonų. Tai parodo santuokos instituto svarbą.

Autorė A. M. Nečejeva nurodo tokį santuokos apibrėžimą – vyro ir moters sąjunga, sudaryta iš esmės visam gyvenimui, turint tikslą sukurti šeimą ( A. M. Načejeva. Šeimos teisė. Maskva. 2002m. 89psl). Galima daryti išvadą, kad santuokos reikšmė visų pirma susijusi su šeima, kuri yra mūsų visuomenės rūpestis. Tai viena intymiausių, pastoviausių, patikimiausių ir veiksmingiausių vaikų ugdymo, tautos tapatybės kūrimo ir išsaugojimo, dorovės ir dvasingumo bei kultūros ugdymo grandžių. (D. Perkumienė. R. Brazienė Santuokos institutas valstybės ir Bažnyčios požiūriu. 2004m. Nr.12. 16psl). Santuoka ir šeima priklauso tokiai reiškinio kategorijai, kuriam susidomėjimas neišnyksta iki šių dienų. Santuoka ir šeima daugelio mokslų tyrinėjimo objektas: filosofijos, sociologijos, teisės, medicinos, psichologijos ir kt.. Šeima reiškia

heteroseksualią sutuoktinių porą, kurių tolesnis etapas – susilaukti vaikų. Tad įvertinus tradicinės šeimos sampratą, kažin ar santuoką tarp tos pačios lyties asmenų galima vadinti šeima.

Moralės istorijoje santuokinis ryšys – tai universali taisyklė. Manytina, kad santuoką sukūrė pati gamta, todėl žmogų ją kurti skatina natūralus, išmintingas ir tuo pat metu visiems būdingas impulsas. Tačiau santuoka kaip elementas taip pat yra susieta su užduotimi ir pareigomis, nuo kurių negali slėptis žmogiškoji būtybė, jeigu ji save laiko bendruomenės nare ir žmonių giminės dalimi: santuoka yra viena pareigų, dėl kurių kiekvieno individo egzistencija tampa vertinga visiems. (M. Foucault Seksualumo istorija. Vilnius. Vaga 1999m. 446psl.)

Teisine prasme santuoka suprantama kaip lygiateisė ir savanoriška vyro ir moters sąjunga, kurios pagrindu atsiranda šeimos teisiniai santykiai, kurios tikslas sukurti šeimą, sudaryta laikantis įstatymų leidėjo reikalavimų.

Kanonų teisė santuokos institutą apibūdina kaip pastovų vyro ir moters ryšį, kuris atsiranda santuokinio sutikimo pareiškimu, kuriame realizuojasi sutuoktinių gerovė ir bendri prigimties tikslai: palikuonių gimdymas ir jų auklėjimas. Vaikai yra santuokos tikslų vainikas. (P. Vaičekonis Santuokinė teisė. Kaunas. Alma, 1988m. 6psl.) Galima išskirti dar vieną santuokos sampratos ypatybę – sutuoktinių gerovė. Tačiau, savanoriškai susikūrusi šeima dažniausiai netrukus susisaisto su trečiųjų asmenų – vaikų interesais, neabejotinai nustatančiais tėvams tam tikras viešąsias pareigas, kurios bent nominaliai gali ne visiškai atitikti sutuoktinių asmeninius gėrio planus. (S. Arlauskas Turiningieji teisės pagrindai. Pagrindinių subjektinių teisių teorijos metmenys. Vilnius. Mykolo Romerio universitetas, 2004m. 298psl.) Sutuoktinių gėris - tai tos vertybės, kurios savo prigimtimi suteikia prasmę nesuardomai santuokinei bendruomenei ir padeda sutuoktiniams „augti“ kaip asmenybėms. Išskirtinę vietą gėrio sampratoje užima tarpusavio pagalba, kadangi ji apima visas santuokinio gyvenimo sritis: sutuoktiniai padeda vienas kitam ir papildo vienas kitą tiek fiziškai, tiek morališkai. Santuokinės vertybės laiko atžvilgiu nuolat keitėsi, tačiau visada buvo neatsiejamos nuo pačios santuokos instituto. Pateiksime kanonų teisės išskirtas pagrindines santuokines vertybes, į kurias imta žiūrėti kaip į santuokinę naudą: