Vaiko patirtys lietuvių literatūroje

Vaiko patirtys lietuvių literatūroje.

Vaikystė tai metas, kada žmogus patiria labiausiai įsimintinų įvykių, kurie prisiminimuose lydi žmogų visą gyvenimą. Būnant vaikų, svarbiausi žmonės aplinkoje yra tėvai. Nors tarp tėvų ir vaikų dažna atsiranda ir įvairių konfliktų, tačiau kiekvienas žmogus vaikystėje privalo padėti savo globėjams. Galiausiai, kai vaikai tampa savarankiški, bei patiems tėvams prisireikia pagalbos, vaikystė baigiasi. Tokias vaiko patirtis lietuvių literatūroje aprašė prozininkas Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“, bei rašytojas Jurgis Savickis novelėje „Kova“.

Juozo Apučio novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“, vaikas patiria suaugusio žmogaus išbandymą. Jis pats, nors dar vaikas, veža sergantį tėvą į ambulatoriją. Čia veikėjui tenka susidurti su biurokratinio požiūrio žmonėmis.