Fiziologijos koliokviumas konspektas

Fiziologijos koliokviumas. Kraujo funkcijos. Homeostazė. Kraujo kiekis ir nustatymo metodai. Koreliacinė ir humoralinė reguliacijos. Organizmo vidinę terpę. Kraujo kiekis. Kraujo kiekio nustatymo metodai Tiesioginis. Cirkuliuojantis ir deponuotas kraujas. Kraujo fizinės savybės. Santykinis tankis. Osmosinis slėgis. Onkotinis slėgis. Kraujo reakcija. Kraujo buferinės sistemos. Karbonatinė sistema. Fosfatinė sistema. Baltyminė sistema. Hemoglobininė sistema. Šarmų rezervas. Mineralinės medžiagos. Kraujo morfologinė sudėtis forminiai elementai , kraujo plazma , hematokritas. Forminiai elementai. Kraujo plazma. Hematokrito vertė. Kraujo plazmos sudėtis , kraujo serumas. Eritrocitai , jų funkcijos , kiekis , rezistentiškumas , nusėdimo greitis ENG . Eritrocitai –. Eritrocitų funkcijos. Eritrocitų nusėdimo greitis arba ENG. Hemoglobinas , jo formos ir junginiai. Hemoglobino rūšys. Hemoglobino funkcijos. Hemoglobino junginiai. Mioglobinas , jo reikšmė. Leukocitai , jų rūšys , funkcijos , kiekis. Leukocitinė formulė. T ir B limfocitai , jų funkcijos. Baltieji kraujo kūneliai. Leukocitai skirstomi Granulocitus. T limfocitais. B limfocitai. Trombocitai. Kraujo krešėjimo mechanizmas. Pirminė hemostazė. Defibrinuotas kraujas. Krešėjimas vyksta keturiomis fazėmis. Hemostazė būna. Hemostazinė , antihemostazinė , fibrinolizinė sistemos. Hemostazinė sistema. Antihemostazinė sistema. Fibrinolizinė sistema. Kraujo krešėjimo reguliacija. Skausmas , šaltis , šiluma greitina kraujo krešėjimą. Kraujo gamyba ir jos reguliacija. Kastle faktorius. Kraujo gamyba ar hemopoezė –. Antianeminis faktorius. Kraujo grupės. Rezus faktorius , gyvulių kraujo grupių sistemos. Hemotransfuzija. Grupė agliutinogenas i ii iii iv ab ab. Rezus faktorius. Organizmo nespecifinė ir specifinė apsauginės sistema. Širdies miokardo fiziologinės savybės.

Kraujas – specifinio kvapo, sūroko skonio, raudonos spalvos, neskaidrus skystis. Jis sudarytas iš skystos tarpląstelinės medžiagos ir joje suspenduotų kraujo kūnelių. Sveikų eritrocitų suspensija neskaidri dėl šviesos lūžio ląstelės paviršiuje.

Transportinė - kraujas perneša dujas (deguonį ir anglies dvideginį), maisto medžiagas (gliukozę, amino r., riebalus, vitaminus), medžiagų apykaitos produktus, hormonus, elektrolitus, netgi šilumą.

Šalinimo – iš ląstelių kraujas paima organizmui nereikalingus arba kenksmingus medžiagų apykaitos produktus (šlapalą, amoniaką) ir nuneša į šalinimo organus (inkstus, plaučius, odą), pro kuriuos jie pašalinami

Kvėpavimo – iš plaučių atneša ląstelėms deguonį, o išneša anglies dioksidą.

Termoreguliacijos – kai kuriuose organuose (kepenyse, liaukose) šiluma gaminasi intensyviau nei kūno paviršiuje. Tekėdamas tokiu organu kraujas įšyla, o tekėdamas odos ar plaučių kraujagyslėmis, atiduoda šilumą išorei. Jis jungia šilumą gaminančius organus su šilumą išskiriančiais ir palaiko pastovią kūno temp.

Dalyvauja vandens ir druskų apykaitos reguliacijoje

Palaiko audiniuose pastovų pH bei osmosinį slėgį.

Homeostazė – vidinei terpei būdingas fizikinių savybių ir cheminės sudėties pastovumas. Dėl jos organizmo veikla mažiau priklauso nuo išorinės aplinkos. Pakitus vidinei terpei, pradeda veikti vidinės terpės pastovumą reguliuojantys mechanizmai, kurie palaiko skysčių homeostazę.

Kraujo kiekis yra pastovus ir normaliomis sąlygomis organizme sudaro 6 – 8 % kūno masės. Kraujo kiekis priklauso nuo veislės, lyties, amžiaus ir medžiagų apykaitos intensyvumo.

Bendras kraujo kiekis organizme dėl nervinės reguliacijos yra pastovus. Sumažėjus kraujo kiekiui – skystis į kraują pereina iš audinių ir depų. Pavojinga, kai kraujo netenkama staiga, nes nespėja pradėti veikti reguliacijos mechanizmai.

Tiesioginis būdas – kraujas išplaunamas iš organizmo ir jo kiekis nustatomas pagal praskiesto kraujo standartą.

Netiesioginis būdas – pagrįstas praskiedimo principu (į kraują įleidžiama dažančios medžiagos, kuri nesuyra ir nepasišalina). Pagal kraujo nusidažymo laipsnį apskaičiuojamas cirkuliuojančio kraujo kiekis.

Tiek cirkuliuojančio tiek ir deponuoto kraujo santykis yra nepastovus. Tai priklauso nuo organizmo būklės ir aplinkos sąlygų. Cirkuliuojančio kraujo padaugėja intensyviai dirbant, susijaudinus, o miegant daugėja deponuoto kraujo, todėl palengvėja širdies darbas. Kraujas iš kraujo depų išmetamas refleksiškai.

Beveik pusė kraujo cirkuliuoja kraujagyslėmis.

Klampumas – priklauso nuo kraujo dalelių tarpusavio trinties ir santykinio tankio. Kuo daugiau kraujyje eritrocitų, tuo tirštesnis kraujas ir didesnis klampumas. Nuo jo priklauso kraujo tekėjimo greitis kapiliaruose.

Osmosinis slėgis – jėga verčianti tirpiklį judėti per pusiau pralaidžią membraną, iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnį. Žinduolių kraujo osmosinis slėgis yra lygus 7 – 8 atmosferoms. Tam tikrą osmosinio slėgio dalį t.y. onkolinį slėgį, sudaro plazmos baltymai ir kitos koloidinės dalelės, galinčios surišti vandenį. Osmosinis slėgis priklauso nuo tirpalo dalelių kiekio ir jo pastovumą užtikrina (inkstai, prakaito liaukos, seilių liaukos, kepenys ir CNS). Osmosinis slėgis apsaugo kraujo kūnelius ir kitas ląsteles nuo deformacijos ir suirimo. Hipertoniniame tirpale eritrocitai susiraukšlėja, o hipotoniniame padidėja dėl vandens difuzijos į eritrocito vidų, dėl to jis gali plyšti.

Onkotinis slėgis (koloidų osmosinis) – tai osmosinis slėgis, priklausantis nuo baltymų, sudaro tik 0,03 – 0,04 atmosferos osmosinio slėgio. Onkotinis slėgis svarbus vandens pasiskirstymui tarp kraujo ir audinių, šlapimo ir limfos susidarymui.

Kraujo reakcija – yra silpnai šarminė. pH kinta nuo 7,35 iki 7,55. Toks pastovumas turi svarbią biologinę reikšmę, nes fermentaciniai procesai organizme gali vykti tik esant pastoviam pH. Pastovų pH palaiko buferinės sistemos ir šalinimo organai. Nuo organizmo skysčių pH priklauso:

Hemoglobininė sistema – Hb yra amfoteriškas junginys, jis gali jungtis su deguonimi ir tai sustiprina jo rūgtines savybes. Tai svarbiausia kraujo pH palaikymui. Jai tenka 75 – 80% visos limfinės galios.