Greitumo pasireiškimo formos plaukime

Greitumo pasireiškimo formos plaukime. Greitumo forma. Plaukimo „atletinis“ startas. Atsispyrimas nuo startinio bokštelio. Įnėrimas į vandenį ir slinkimas.

Anksčiau plaukikai atlikdavo startą mosuojant rankomis pirmyn, nes turėjo stipresnę sprogstamąją kojų jėgą. Šiais laikais sportininkai išnaudoja sprogstamąją rankų jėgą užsikabinus rankomis už bokštelio krašto. Didelė dauguma geriausių pasaulio plaukikų pirmenybę atiduoda startui su užsikabinimu už bokštelio krašto, kurio metu atsispiriama į viršų ir į priekį. Atsispyrimas su rankų mostu tęsiasi iki to momento, kol pėdos atitraukiamos nuo bokštelio. Tai yra pagrindinė darbinė fazė atliekant startą. Sportininkas išnaudoja ne tik kojų jėgą, bet ir rankų mostą pirmyn, kuris padeda išvystyti didesnį greitį. Atsispyrimo greitį nuo bokštelio tai pat gali lemti atsispyrimo kampas, optimali liemens padėtis (pasilenkus kampas tarp liemens ir šlaunies turi būti 20 – 60 laipsnių), atsispyrimo efektyvumas, taip pat net ir plaukikų ūgis.

Įnėrimas trunka nuo vandens palietimo pirštais iki tol, kol kūnas panyra į vandenį. Šios fazės pagrindinis tikslas: užtikrinti minimalų greičio praradimą. Toks įnėrimo kampas užtikrina mažiausią įnėrimo gylį, didžiausią greitį ir slinkimo po vandenių ilgį. Slenkant plaukiko kūnas turi būti ištiestas ir įtemptas. Slinkimo greičiui po vandeniu didelę reikšmę turi plaukiko galvos padėtis. Slinkimo metu galvos pakėlimas padidina vandens pasipriešinimą iki 20%, o galvos nuleidimas tik iki 10%. Tad kuo mažesnis pasipriešinimas, tuo greičiau kūnas slenka vandeniu.

Taip pat, posūkių atlikimo greitis skiriasi ir tarp lyčių.