Henriko Radausko nemirštanti poezija

Poetas eilėraščiu „Žodis“ parodo mums, kad žodį ir savo kalbą privalome saugoti ir mylėti. Neišreikšdamas jausmų, emocijų poetas perteikė to laikotarpio dvasią, nuotaikas, kurios sukelia mumyse daugybę išgyvenimų.

Iš šio eilėraščio matoma, kad Radaskui būdinga XXa. Žmogaus pasaulėjauta, filosofinis skepticizmas, šiek tiek neigti, ironija su parodijos elementais, katastrofizmo nuojautos, estetinė distancija, poetinio vaizdo transformacija. Galima teigti, kad jis iracionalus, modernus turiniu ir klasikinis eilėraščio forma poetas – tuo jis išskirtinis iš visų Lietuvos poetų virtinės. Jo eilėraščiai saviti, gerai apgalvoti ir ne jausmas, o sukurtas vaizdas yra svarbiausia.

Radauskas tuo ir nuostabus, sukuria tokį pasaulį, kuriuo kaskart galima žavėtis.

Trečioje ir ketvirtoje pirmojo posmo eilutėse jau pasirodo lyrinis subjektas ir atskleidžiami jo jausmai: „Tai jų mano sapnas ieškojo,/ Klajodamas tiek naktų“. Lyrinis subjektas čia tarsi antrarūšis, nes jis pasirodo ne pradžioje, kaip yra būdinga daugeliui eilėraščių. Akcentas labiau yra perkeliamas nuo subjekto į objektą, fiksuojama ne išgyvenimo, o pamatymo akimirka (aš matau ką). Lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savo jausmų, kaip tai daro neoromantikai, tad poetinėje laikysenoje galima atpažinti kitokią Radausko pažiūrą į romantinio bei neoromantinio meno programą. Nors ir atsisakoma tiesioginės išpažinties, tekstas vis tiek pasakoja apie ekstazę, nuostabą. Matome, kad einanti pajūriu mergaitė, yra lyrinio subjekto susižavėjimo objektas. Iš šių emocingų žodžių galime pastebėti, jog lyrinis „aš“ ilgai ieškojo šio regėjimo sapnuose, o radęs mergaitę nesitveria džiaugsmu ir tą džiaugsmą išsako jausmingai, tačiau išsako netiesiogiai, tarsi atsiriboja nuo savęs („mano sapnas“ – ne aš). Taip pat atskleidžiama ir nauja veiksmo vieta – neapibrėžta laiko erdvė („tiek naktų“) ir taip pat net ne realybėje („mano sapnas“). Šias dvi eilutes su pirmomis eilutėmis sieja tas pats objektas – mergaitės kojos, kurios, pagal rusų formalisto Boriso Tamoševskio teoriją, būtų nelaisvas motyvas. Apskritai, jis išskyrė įvaizdžių bei motyvų svarbą nagrinėjamai ištraukai, tai tarsi visuma, kuri susideda iš mažesnių elementų. O kojos, manau, svarbiausias eilėraščio motyvas, pasigėrėjimo simbolis, be jų pasakojimo gija nutrūktų ir prarastų prasmę.

Toliau po vaizdo aprašymo vėl pasirodo lyrinis subjektas, prasiveržia jo jausmai: “Ir puola širdis man ant kelių/ Prieš tas žydinčias radastas.”. Romantinės detalės čia ekspresyvesnės, stipresnės ir vaizdingesnės - kalbama apie širdį, atviresnius jausmus. Įspūdinga metafora apie mergaitės kojas - jos lyginamos su žydinčiomis radastomis. Čia atsiskleidžia moters ir gamtos grožis. Kojos sulygintos su gamtos forma, yra viena iš jų. Kojų ir radastų panašumas grįstas rausva spalva, o vaizduodamas kojas kaip žydinčias, poetas siekia grožio efekto. „H. Radauskas ne įprastines savybes sukeičia, o derina visiškai priešinga ir tuo būdu daiktus įstato į priešingų savybių dinaminę įtampą“ – teigia Viktorija Skrupskelytė. Personifikacija nusakomas prisipažinimas meilėje, nes prieš šitas radastas širdis puola ant kelių. Išsakomas susižavėjimas, pagarba, meilė, kuri yra viso eilėraščio tema – ieškojimas, susižavėjimas, atradimas ir galiausiai meilė.

Radauskas kuria grynąją poeziją – tekstą, kuriame svarbus dalykas yra kalba, vaizdų, garsų žaismas, tobula ritminė sandara, kelianti estetinį pasigėrėjimą. Aptarę eilėraštį galima išskirti visą šio eilėraščio vaizdą – jis romantiškas: basa mergaitė, pajūris, įsivaizduojamas pasipiršimas, viskas atsiveria vizualiai, todėl poetas kuria eilėraštį kaip tapytojas, kaip kuriantis paveikslą. Eilėraščio kalba taip pat yra romantinė, ekspresyvi, ritmika subalansuota, kryžminė, moterišku rimu baigiasi abiejų posmų pirmoji ir trečioji eilutės, o vyrišku – antroji ir ketvirtoji. Tai dar kartą įrodo poeto norą siekti tobulumo, o jo sugretinimai, palyginimai, skambios metaforos eilėraštyje neleidžia nugalėti monotonijai. Šis eilėraštis skamba harmonija, kuri atskleidžia tam tikrą mintį – šviesią, jausmingą, kuri yra paslėpta puikiu sąskambių šydu.