Išlaidų, pelno, kainų ir kitų rodiklių tarpusavio ryšio analizė

Įvadas. Išlaidos ir jų kvalifikavimas. Išlaidų esmė. Išlaidų klasifikavimo požymiai. Išlaidų analizavimas. Išlaidų normų analizė. Išlaidų valdymo strategijų analizė. Išlaidų biudžetų sudarymas ir analizė. Išoriniai ir vidiniai veiksniai, jų įtaka pelnui. Išlaidų – apimties – pelno analizė. Produkcijos savikainos analizė. Literatūra.

Išlaidoms apibūdinti vartojami įvariausi terminai, argumentai, pavydžiai. Labai dažnai teigiama, kad išlaidos –

6. Pagal vaidmenį gamybos, pardavimo ir valdymo procesuose (gamybinės, negamybinės);

12. Pagal baigtumo laipsnį gamybos procese (nebaigtos gamybos, pagamintos produkcijos);

27. Pagal atsispindėjimą finansinėse ataskaitose (nenurašytos, nurašytos, gamybos, laikotarpio, pagrindinės);

29. Pagal ryšį su išlaidų susidarymo laikotarpiu (praėjusio, ataskaitinio, būsimo laikotarpio).

Išlaidų analizė turi būti atliekama nuosekliai. Tik nuoseklus išlaidų tyrimas gali atskleisti jų mažinimo rezervus. Kiekvienos įmonės išlaidas siūloma analizuoti tokiu nuoseklumu:

Išlaidų ir pajamų lyginimo analizės tikslas – įrodyti, kad tam tikrai pajamų sumai uždirbti reikalinga padaryti tam tikras išlaidas. Svarbu, kad pajamų uždirbimo procese būtų visada randama galimybių tam tikriems išlaidų straipsniams sumažinti.

Išlaidų analizė turi būti atliekama operatyviai. Operatyvinė išlaidų analizė – tai kai analizuojamos trumpų laikotarpių (dienos, 3 dienų, 5 dienų, savaitės, dekados ar kt.) išlaidos. Ji padeda ne tik nustatyti, kokios išlaidos susidarė, bet ir priimti operatyvinius sprendimus toms išlaidoms sumažinti arba visiškai jų išvengti ateityje. Operatyvinę išlaidų analizę tikslingiausia atlikti kiekvieną savaitę, kad naujos savaitės pradžioje būtų priimti tam tikri sprendimai vienų ar kitų išlaidų straipsnių atžvilgiu.

Produkcijos gamybos procese ištekliai naudojami pagal nustatytas normas. Todėl veiksmingiausias būdas išlaidoms sumažinti ir konkretiems išlaidų mažinimo rezervams atskleisti yra faktinių išlaidų palyginimas su normatyvinėmis, t.y. nustatyti nukrypimus ir juos išanalizuoti. Tyrimai rodo, kad nukrypimų analizė padeda įmonių vadovybei kontroliuoti ūkines operacijas, įvertinti tiesioginių medžiagų, tiesioginių darbo ir pridėtinių išlaidų dydį formuojančius veiksnius.

Faktinių išlaidų, kaip ir visų kitų įmonės veiklos rodiklių, nukrypimai nuo numatytų parametrų gali būti teigiami (palankūs) arba neigiami (nepalankūs).

Atliekant išlaidų analizę, svarbu nustatyti faktinių medžiagų, darbo ir pridėtinių išlaidų nukrypimus nuo normatyvinių.

Informaciją apie faktines išlaidas surinkti ir susisteminti yra nesunku, o numatyti būsimas išlaidas dėl šių priežasčių yra problemiška:

Norint teisingai sudaryti tiesioginių darbo išlaidų biudžetą, reikia turėti šiuos duomenis: planinę gamybos apimtį, darbo laiko normą produkcijos vienetui pagaminti ir darbininko darbo valandos kainą. Šis rodiklis neretai naudojamas gamybos pridėtinėms išlaidoms paskirstyti kalkuliuojant produkcijos savikainą.

Lūžio taškas apskaičiuojamas Q= F/ (P - V) F- pastovūs kaštai; P- vieneto pardavimo kaina; V- vieneto pagaminimo kaina.

Į produkcijos savikainą įskaitomos pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektavimo gaminių, tiesioginio darbo užmokesčio, pagalbinių žaliavų (medžiagų), netiesioginio darbo užmokesčio ir kitos netiesioginės gamybos išlaidos. Standarte nurodyta, kad konkrečių gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms ar netiesioginėms ir netiesioginių išlaidų paskirstymo būdus įmonė pasirenka atsižvelgdama į gamybos ypatybes. Apie tai, kokios išlaidos įtraukiamos į produkcijos savikainą, turi būti nurodyta aiškinamajame rašte. Tiksli išlaidų, įskaitomų į produkcijos savikainą, sudėtis padeda analitikui išsamiai ištirti produkcijos savikainos formavimąsi tam tikru laikotarpiu ir pateikti pasiūlymus įmonės vadovybei, kaip galima būtų sumažinti kai kurias išlaidas.