Kalbos etiketas kaip tautos savitumo išraiška

Kalbos etiketas susijęs su bendrąja elgesio kultūra. Žodis etiketas yra kilęs iš prancūzų kalbos (etiquette) ir nuo seno reiškė formalią ceremonijų tvarką, o etikų darbuose apibrėžiamas kaip visuomenės išorinė kultūros sudedamoji dalis . Tačiau toks etiketo supratimas jį paverčia tik tam tikrų ritualų dalimi, priartina prie drabužių ar šukuosenų mados. Jei etiketas – tik elgesio išorės dalykas, jis supanašėja su žaidimo taisyklėmis – tam tikrais susitarimais ir jų paisymu. Tačiau etiketas apima ne vien išorinį elgesį. K. Stoškaus formuluotė teigia, kad etiketas – ne dirbtinis natūralaus žmogaus antsluoksnis, o jo dvasinės kultūros atributas (stoškus, 1981 a,95). Kai etiketas traktuojamas kaip ritualinis žmonių bendravimo aspektas, išryškinamas jo istoriškumas, ryšiai su papročiais bei tradicijomis ir leidžiama atskleisti būdingas skirtingų kultūrų etiketo formas (stoškus, 1981 b, 6-9). Kaip teigė f. De sosiūras, tautos papročiai atsispindi kalboje, o kita vertus – kalba formuoja tautą (sosiūras, 1977, 59).

žvelgiant į etiketą kaip tautos savitumo išraišką, galima jo ieškoti kalbos etikete. Kalbos etiketas – kalbinė mandagumo išraiška. Žinoma, daugelį etiketo savitumų parodo ne kalbiniai bendravimo dalykai, ypač – mimika, gestai, laikysena. Jie tarsi papildo tai ,kas išreiškiama frazėmis, todėl ir juos reikia pažinti bei suvokti. Štai kinams išplėstos akys ir pakelti antakiai reikš ne nusistebėjimą, abejonę, o nepasitenkinimą, pasipiktinimą (muratov, 1983,14). Jei italas pokalbio metu ima glostyti smakrą, tai nereiškia, kad jis susimąstė. Šis italų gestas įspėja: baik pliaukšti niekus, jau barzda dygzta (muratov, 1983,14). Skiriasi ir kiekvienos kalbos etiketas. Jis susijęs su vidinėmis konkrečios kalbos galimybėmis, jos nusakymo būdais – kalbos dvasia (krinickaitė, 1984, 4). Kai kurie išoriniai kalbos etiketo bruožai gali atrodyti panašūs. Gyvenimo situacijos įvairių tautų žmones verčia pasisveikinti ir atsisveikinti, padėkoti, užjausti, atsiprašyti. Nemaža bendravimo ir drauge kalbos etiketo panašumų turi visi krikščioniškieji, visi musulmoniškieji ir pan. Kraštai. Bendra kultūrinė erdvė lemia ir tradicijų, ir papročių panašumus. Todėl ryškiausi skirtumai pastebimi, kai lyginami itin nutolusių kultūrų papročiai. Visiems žinoma, kad krikščioniškųjų europos kraštų gyventojai pasisveikindami linki sėkmės ar gerovės pašnekovui.