Knyga turtina žmogų

Knyga turtina žmogų. Anot Dž. Svifto, „knygos – proto vaikai“. XXI a. Ne tik vyresnieji, bet ir vaikai dažniausiai perskaitę net septynis tomus „Hario Poterio“, dažnas gėrėjęsis Tomo Sojerio nuotykiais, Alisa iš stebuklų šalies ir kt.

Žinoma, svarbi knyga ir mano gyvenime. Tik dera pasitarti su suaugusiais, kad į rankas pakliūtų vertingas kūrinys. Neseniai senolis skaitė knygą apie senuosius Amerikos gyventojus indėnus. Patarė ir man ją perskaityti. Net stebėjausi, kad iš šios knygos puslapių apie senąją Ameriką aš sužinojau daugiau negu iš istorijos vadovėlio. Pradėjau ieškoti panašių leidinių. Susiradau knygą apie Egipto piramides. Skaičiau beveik be atokvėpio. Manau, kad istorinio pobūdžio knygos jau neišnyks iš mano gyvenimo. Jų skaitymas įkvėpė domėtis ir naujaisiais laikais. Kitomis prasmėmis prakalbo ir Kromvelis, ir Napoleonas, ir net žiaurusis Hitleris. Ir iki šių dienų istorijos įvairenybės ir keistenybės – mano aistra. Taigi, požiūris į savo šalies ir viso pasaulio istoriją pasidarė daug gilesnis ir iškalbingesnis. Suvokiau, kad „viskas nublanksta prieš knygas“ (A.Čechovas).

Neabejoju, kad knyga gyvenime labai reikšminga. Tik mūsų dienų žmogus, gaudamas ją gana pigiai, per daug nuvertino tokį neišsenkamą žinių ir patirties šaltinį. Todėl labai svarbu įsisąmoninti V. M. Teberėjaus mintis, kad „knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, miklina protą ir minkština širdį“.