Gamta turtina žmogaus sielą

Gamta turtina žmogaus sielą.

Gamta – nuolatinė žmogaus gyvenimo palydovė. Ji yra neatsiejama nuo individo gyvenimo. Apie gamtą rašė bene visi lietuvių literatūros kūrėjai. Ryškiauiai gamtos temą akcentavo Kristijonas Donelatis epinėje poemoje “Metai”, Antanas Baranauskas romantinėje poemoje “Anykščių šilelis” ir Maironis romantinių eilėraščių rinkinyje “Pavasario balsai”.

Poemoje vaizduojamas miškas, kurio tikrovėje nebėra, kuria atgyja, žaliuoja, ošia tik žmogaus atmintyje – vidinėje erdvėje. Praeities miškas idealizuojamas, o dabarties giria – nyki, iškirsta. Taip autorius atskleidžia carinės Rusijos okupaciją Lietuvoje – miškas tada buvo naikinamas. Lyrinė antrosios dalies įžanga apibendrina pirmojoje dalyyje atskleistą jausminę patirtį ir susieja abi poemos dalis. Į mišką įeinama kaip į šventą pasaulį. Gamtos grožis turtina žmogaus dvasią – “dūšia kaip varpa pribrendus sulinko”., o būties pilnatvės ir šventumo pajautimas išlaisvina kūrybines galias. Tokią jausminę patirtį A.Baranauskas apibendrina vienu sakiniu:”Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino”. “Anykščių šilelis” - tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotiškame rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.