Komunikacija: Vidinė ir išorinė komunikacija

Vidinė komunikacija. Išorinė komunikacija. Verbalinę komunikaciją. Žodinės verbalinės komunikacijos. Rašytinė verbalinė komunikacija. Neverbalinė komunikacija. Tarpasmeninė komunikacija. Grupinė komunikacija. Masinė komunikacija –. Tarpkultūrinė komunikacija. Asmeninė. Dalykinė. Organizaciniai trikdžiai. Individualūs trikdžiai.

Žodis komunikacija įprastai yra suprantamas, kaip tam tikras informacijos perdavimas, bendravimas rašto ar kalbos pagalba. Šiais laikas žmonių bendravimą ir jų bendradarbiavimą sunku būtų įsivaizduoti be komunikacijos. Mokslinėje literatūroje komunikacijos sąvoka yra aiškinama ir apibrėžiama plačiai tačiau skirtingai, atsižvelgiant į komunikacijos pritaikymo sritį. Pats žodis „komunikacija“ yra kilęs nuo lotynų kalbos žodžio communicato – pranešimas, perdavimas, kas tiesiogiai nurodo į šio žodžio prasmę bei šiuolaikinį pritaikymą. Nors komunikacija yra plačiai nagrinėjama įvairių autorių, vieno ir konkretaus apibrėžimo šiai sąvokai nėra. Apžvelkime keletą skirtingų komunikacijos, kaip sąvokos aiškinimo pavyzdžių:

Nors visi paminėti autoriai komunikaciją apibūdina skirtingai, tačiau analizuojant jų pateiktą informaciją, galima įžvelgi ir bendrą pagrindinę komunikacijos apibrėžtį – tai informacijos transliavimas ir jos priėmimas. Tam, kad komunikacija įvyktų yra privalomi abu sudedamieji, tai informacijos siuntėjas ir jos gavėjas.

Komunikacija gali būti skirstoma įvairiai, priklausomai nuo jos naudojimo būdo ir krypties. Šie skirstymai smulkiau detalizuoja komunikacijos pritaikymo įvairovę bei leidžia suprasti, kiek daug svarbių aspektų apima komunikacijos sritį. B. Grebliauskienė ir N. Večkienė (2004) savo knygoje „Komunikacinė kompetencija. Komunikabilumo ugdymas“ teigia, kad priklausomai nuo požiūrio ir analizės aspekto galimos įvairios komunikacijos proceso tyrimų kryptys, traktuotės, taigi ir įvairios klasifikacijos. Dažniausiai išskirtinos ir nagrinėjamos šios komunikacijos klasifikavimo rūšys:

Galima rasti ir daugiau komunikacijos klasifikavimo pavyzdžių, kadangi ši sritis yra itin aktuali ir plačiai nagrinėjama įvairių sričių atstovų. Kiekviena klasifikacija dažnai turi ir papildomus, dar smulkiau komunikacijos rūšį nagrinėjančius porūšius, kai norima detaliai išanalizuoti komunikacijos apibrėžimo dėmenis bei tai, ką galima laikyti komunikacijos formomis. Tolimesniuose skyriuose detaliau aptarsime aukščiau išvardintas komunikacijos rūšis.

Vidinė komunikacija dažnai apibūdinama kaip informacijos parengimas ir perdavimas organizacijos viduje. Vidinės komunikacijos dalyviai yra organizacijos nariai, o perduodama informacija yra aktuali tiek ją perduodančiam, tiek ir informaciją gaunančiam asmeniui ar asmenims. Efektyvi vidinė komunikacija yra vienas svarbiausių organizacijos sėkmingo funkcionavimo elementų, užtikrinančių sklandžią veiklą, kuriančią darnius darbuotojų bei ir vadovybės tarpusavio santykius bei darančių įtaką spendimo priėmimo procesams (Simanauskaitė, Valiulis, 2015). Vidinė komunikacija yra itin svarbi ir tikslingai naudojama visose mažesnėse ar didesnėse organizacijose, kadangi be jos, sklandi ir sisteminga veikla nebūtų įmanoma. Pagal komunikacijos specialistę Moniką Pakulnytę (2021, str.) galima išskirti penkis pagrindinius vidinės komunikacijos tikslus:

Priminti ar padėti atrasti prasmę veikloje. Žinoma, norėtųsi, kad organizacijos nariai būtų motyvuoti ir sąmoningi. Galima kalbėti apie kuriamus pokyčius, indėlius ir kaip kiekvienas prisideda prie organizacijos veiklos.

Dalintis bendra organizacijos vizija ir įtraukti narius į organizacijos ateities planų kūrimą bei įgyvendinimą. Gerų idėjų turi ne tik aukščiausias pareigas užimantys ar daugiausiai patirties sukaupę organizacijos nariai.

Įtraukti ir suartinti žmones. Tai itin svarbu didelėse organizacijose, kur vyrauja didelė atskirtis tarp vadovų ir paprastų narių.