Lietuvos savivaldybių finansai, jų struktūra bei tendencijos

Įvadas. I. Lietuvos savivaldybių finansų struktūra. Lietuvos biudţetinė sandara ir savivaldybių finansų struktūra. Savivaldybių nebiudţetiniai fondai bei jų raida. II. Fiskalinės decentralizacijos principas lietuvos viešųjų finansų. Sistemoje. Fiskalinės decentralizacijos principo ypatumai. Lietuvos savivaldybių finansų teisinis reglamentavimas. III. Lietuvos savivaldybių biudţetų formavimas ir naudojimas. Savivaldybių biudţetų formavimo principai ir metodai. Savivaldybių biudţetų pajamos ir asignavimai. Savivaldybių skolinimosi būdai. Savivaldybių biudţetų finansų kontrolė. Uţsienio patirtis formuojant savivaldybių finansus Lijono aglomeracijos pavyzdys. IV. Lietuvos savivaldybių biudţetų analizė. Savivaldybių biudţetų 2005-2009 metų laikotarpio pajamų ir išlaidų dinamika. Finansiniai paţeidimai ir problemos finansų valdyme. V. Vilniaus miesto savivaldybės 2005-2009 metų biudţeto pajamų ir. Išlaidų analizė. Vilniaus miesto savivaldybės biudţeto vykdymas. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo fondo ištekliai. Vilniaus miesto savivaldybės ir Lijono aglomeracijos 2009 metų biudţetų palyginimas. Išvados ir rekomendacijos. Literatūra. Anotacija. Abstract. Santrauka. Summary. Priedai.

Bandymas suderinti centrinę ir vietos valdţią pastebimas jau seniai. 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasikeitus socialinei ir ekonominei sistemai, iškilo būtinumas reformuoti teritorinį susiskirstymą bei sukurti naujas teritorines institucijas. Jau 1994 metais priimtas Vietos savivaldos įstatymas, kuris padalino valstybę į apskritis ir savivaldybes, suteikdamas tam tikrą dalį centrinės valdţios vykdomų funkcijų. Vėliau šis įstatymas buvo tobulinamas, priimti vietos ir centrinės valdţios finansus reguliuojantys įstatymai, siekiant įgyvendinti vietos bendruomenių poreikius bei interesus.

Mokslinėje literatūroje savivaldybių finansus analizavo daugelis ir uţsienio, ir Lietuvos mokslininkų. Iš lietuvių autorių reiktų paminėti tokius, kaip A. Astraukas (2007), J.Rimas (1999), G.Davulis (2006), G. Gipienė (2004), Stačiokas (2001) ir kt., iš uţsienio mokslininkų – G. R.M. Bird, F.Vaillancount (1997), R.A. Musgrave, P.B. Musgrave (1989), Ebel R. D., Yilmaz S. (2001) ir kt.

Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos savivaldybių finansus, pajamų ir išlaidų kitimo struktūrą bei veiklos tendencijas ir pateikti rekomendacijas tobulinimui.

Kitas dalykas yra tas, kad biudţetas yra valstybės valdymo ir administravimo priemonė, kuri nustato išlaidų dydį, kriterijus bei nusako kelius valstybinėms programoms vykdyti. Biudţetas taip pat sudaro prielaidas įtakoti šalies ekonomikos, atskirų regionų, administracinių vienetų ekonomikos vystymąsi. Kaip finansinio valdymo priemonė biudţetas įpareigoja valstybės tarnautojus atsakyti uţ pajamų ir išlaidų vykdymą. Kaip neigiamą biudţeto politikos bruoţą Stačiokas ir Rimas (2002) įvardina tai, kad priverstinius mokesčių bei surinktų lėšų paskirstymas praktiškai reiškiasi didesniu biudţetinių organizacijų skaičiumi, kurios, skirtingai nei verslo įmonės, nemokamai teikia paslaugas ir yra išlaikomos iš surinktų lėšų.

Jei panagrinėjus bendrąją Lietuvos nebiudţetinių fondų raidą, galima teigti, kad nuo pat 1992 metų Lietuvoje jau veikė nebiudţetiniai fondai. 1995 metais jų skaičius išaugo iki 11 valstybinių nebiudţetinių fondų. Dėl galimybės, palyginti su biudţetu, laisviau tvarkyti į juos patenkančias lėšas, vis susikurdavo naujas nebiudţetinis fondas. 1999 metais nacionalinio biudţeto kompetencijoje buvo vos daugiau kaip pusė visų šalies išlaidų. Valstybėje veikė apie 30 nepriklausomų subjektų. 2000 m. buvo priimtas naujos redakcijos LR Biudţeto sandaros įstatymas, dėl kurio buvo panaikinta 18 fondų, ir jie buvo pertvarkyti į specialiąsias programas, savivaldybėms šis įstatymas paliko tas pačias laisves steigti savo nuoţiūra reikalingus fondus [19].

Analizuojant decentralizacijos sąvoką, išskiriami tokie decentralizacijos tipai (pagal objektinį subjektą): politinė, fiskalinė, rinkos (ekonominė), erdvinė ir administracinė. Pateikiama ir procesinis decentralizacijos tipų aspektas, decentralizacijos rūšys. Rinkos (ekonominė) decentralizacija skirstoma į privatizavimą ir dereguliavimą, o administracinė decentralizacija – į dekoncentravimą, delegavimą ir devoliuciją. Visi šie tipai ir rūšys praktikoje susipina vienas su kitu ir daţnai vienas decentralizacijos tipas ir rūšis negali būti analizuojamas atskirai, neįvertinant visų galimų decentralizacijos tipų ir rūšių įvairovės [7].

Valstybės valdţios fiskalinė centralizacija gali būti sumaţinta trim būdais: dekoncentravimu, delegavimu ir decentralizavimu (devoliucija). Šios sąvokos plačiau buvo aptartos ankstesniame šio darbo poskyryje. Tačiau reikia paţymėti, jog kai kurie autoriai minėtus būdus laiko decentralizacijos rūšimis. Kiti autoriai – juos vartoja kaip „giminingus“, tačiau skirtingus procesus. Toliau bus vadovaujamasi pastarąja pozicija.