Meilės samprata, meilės vaizdavimas lietuvių literatūroje

Meilės samprata lietuvių literatūroje. (Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Marius Katiliškis. Planas.

I. Meilė -  pats tyriausias ir gražiausias jausmas pasaulyje, tačiau ne visada šis jausmas  atneša vien tik laimę. Meilė – tai didžiausia paslaptis, kurią įminti stengiasi ne vienas žmogus.

1.1. Pagrindinė kūrinio veikėja Juozapota  jautri, naivi kaimo moteris, ką tik su vyru Petru sukūrusi šeimą, besilaukianti vaikelio. Abu su vyru jie taip myli vienas kitą, kad šventai tiki šviesesne rytdiena, nors ir nesugeba sieti savų svajonių su kovos sunkumais. 1.2. Juozapotos išvaizda ir akių išraiška atspindi jos būseną.

1.3. Išvada:  Kai palieka mylimas žmogus, gali atrodyti, kad baigiasi ir gyvenimas.

2. Apie meilę, nuspalvinančią kasdienybę ir suteikiančią jai prasmę kalbama ir Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly“.  

3.1. Septyniolikmetė Agnė – tai šviesos spindulys slogioje miško darbų ir smuklės lėbautojų aplinkoje.

3.2. Monika Doveikienė – ištekėjusi stiprių jausmų moteris – tamsioji, demonizuota moteriškumo pusė. (Monika Tilių veikia kitaip, stipriau nei Agnė, ji sužadina herojaus erotinius jausmus: ,,Jame pabunda gaivalas“).

3.3. Išvada:  žmones dažnai valdo stiprūs jausmai, kurie vieniems teikia skausmą, o kitus bloškia į iliuzinę euforijos erdvę.

IV. Meilė  nuolat kitokia: ji gali būti ir  paslaptinga, ir tauri, ir išdavikiška, ir besibaigianti mirtimi.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad sunku atsakyti į klausimą, kas slypi žodyje meilė, nes ji gali būti ir  paslaptinga, ir tauri, ir išdavikiška, ir besibaigianti mirtimi. Taigi meilė nuolat kitokia. Ne veltui apie ją poetas Paulius Širvys rašė: „Neklauskit meilės vardo – Jai tūkstančiai vardų“. Šią poeto mintį patvirtina ir įdomiausių lietuvių literatūroje kūrinių apie meilę autoriai Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“, Vincas Mykolaitis–Putinas romane ,,Altorių šešėly“ bei Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“.