Meilės samprata lietuvių literatūroje

Paulius Širvys savo eilėraštyje rašo: „Neklauskit meilės vardo – Jai tūkstančiai vardų“

Todėl turbūt būtų sunku atsakyti į klausymą kas – slypi žodyje meilė. Daugelis filosofų ir rašytojų bandė apibūdinti meilės jausmą. Štai E. Mieželaitis rašo: „Meilės jausmas yra žmogaus asmeniškumo vėliava“ Filosofas E. Telmanas sako: „Meilė - tai gerumas, tai vidinė šviesa, nutvieskianti žmogų ir dovanojanti jam neišsakomą šilumą“

Kaip ją kas bevadintų, bet visi žino teik iš literatūros, tiek iš gyvenimiškos patirties, kad meilė taurus, gylus jausmas. Meilė pakelia žmonių dvasinę būseną, skatina žmoguje gėrį, jautrumą, pasiaukojimą...

Juk buvo seserų, kurios metų metais mezgė iš dilgėlių broliams marškinius, buvo Julija, kuri ištekėjo už nepagydomai sergančio J. Biliūno, buvo ir Justė, kuri sužinojusi apie J. Janonio savižudybę, nusižudė pati norėdama sutikti mylimąjį danguje. Valdas Kukulas rašo: „Ir niekas negalėtų įrodyti, kad viso šito šiandien nėra, kad to negali būti“ Tas pats autorius sako: „Meilė – mūsų dvasios būsena, judesys, bet pirmiausia ji yra gamtos užduotis, kurią žmogus savo protu sutaurina“