Modernizmas. Šatrijos ragana. Sename dvare

Ginčą su klasikine meno tradicija pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja naujos meninės raiškos, kad kiekvienas me­nininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai, originaliai. Dar toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo me­nininkai, siekę kuo tiksliau atvaizduoti industrinės epochos tikrovę. Šiuos meno atsinaujinimo procesus xix a. Pabaigoje ir xx am­žiuje pratęsė modernizmas. Modernizmą galima apibūdinti kaip krizės meną - kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienaromantizmo ir realizmo epochos žmogaus pasaulėvoka buvo pagrįs­ta žmogaus dvasios didybės, jo proto galių išaukštinimu. To meto menininkai tikėjo, kad menas, o ypač literatūra, yra galinga pasaulio pažinimo ir žmonių gyvenimo tobulinimo priemonė. Manyta, kad talentingas menininkas atveria eiliniams žmonėms neprieinamas tikrovės sritis, kad jo kūryba pažintine galia prilygstanti mokslui, o reikšme žmogaus dvasiai esanti artima religijai.

Xix a. Pabaigoje europos humanistinė ir racionalistinė pasaulė­voka ir su ja susijusi meno samprata susvyravo. To meto filosofijoje įsigalėjo kryptys, pabrėžiančios žmogaus būties ribotumą, asmenišką būties patirtį (arturas šopenhaueris [schopenhauer], frydrichas ny­čė [friedrich nietzsche]). Karlo markso, čarlzo darvino teorijos vertė suabejoti žmogaus, kaip savo gyvenimo šeimininko, samprata, paro­dė, kad atskiras žmogus tėra tik statistinis vienetas visuomenės eko­nominės raidos bei žmonijos biologinės evoliucijos procese. Austrų psichiatro zigmundo froido (sigmund freud) sukurta psichoanalizės teorija atskleidė žmogaus vidinio pasaulio nevientisumą, didžiulę jame pasireiškiančių pasąmonės jėgų, instinktų svarbą. Nepaprastai išaugusiuose europos miestuose žmogus pasijuto vienišas, praradęs ryšius su bendruomene, atitrūkęs nuo tradicinių vertybių, alinamas vis greitėjančio gyvenimo tempo.

šioms aplinkybėms veikiant didžiuosiuose vakarų europos kultū­ros centruose atsirado daugybė giminingų meno srovių ir sąjūdžių, įgijusių bendrą modernizmo pavadinimą (pranc. Moderne, vok. , angl. Modern - šiuolaikinis, naujas). Juos vienija atotrūkis nuo anks­tesnių, tiek klasikinių, tiek romantinių ir realistinių meno tradicijų ir glaudus ryšys su savo meto pasaulėvoka bei idėjomis.