Moksleivių požiūris į aprangą mokykloje

Aktuali problema šiomis dienomis yra jaunimo subkultūros raiška mokyklose. Subkultūrų labai daug ir įvairių tipų, sutinkamos paprastos (dažniausiai pastebimos mokyklose), devintinės bei kontrkultūros. Subkultūros užima svarbią dalį mūsų kultūroje, atsiranda naujų, tobulėja ir plečiasi senos. Pasirinkau nagrinėti apie jaunimo aprangą, nes pačiam buvo įdomu sužinoti apie mokyklose šiais laikais vyraujančią aprangą, į kurią taip pat įeina ir įvairios subkultūros. Taip pat šią informaciją norėčiau pateikti savo bendraamžiams, gal tai jiems padės labiau suprasti savo paauglius vaikus, bei jų požiūrį į jaunimo gyvenimą, kurių dauguma stengiasi išreikšti visa tai savo tiek mokyklinėje, tiek kasdieninėje aprangoje. Kursinio darbo tikslas – apžvelgti jaunimo požiūrį į aprangą mokyklose, kuriose XXIa. nemaža įvairių subkultūrų. Aprangos būdingus bruožus, tikslus, bei kitas savybes stengsiuosi išnagrinėti.

(subkultūrą) – jaunimo įsitvirtinimo visuomenėje požymiai, kuri dažniausiai reiškiasi mokymo įstaigose. Dažnas subkultūros atstovas nekreipa dėmesio į mokinio taisykles, kuriose minima apie tinkamą aprangą mokykloje:

Į mokyklą ateiti švaria ir tvarkinga apranga. Mokykloje dėvėti kepurę neleidžiama.

Šios kultūros atstovai neretai pastebimi ne tik prie daugiabučių įėjimų gliaudantys saulėgrąžas arba geriantys alų, bet ir mokyklose. Jie dažniausiai rengiasi sportine apranga, kurią paprastų pamokų metu (ne kūno kultūros) dėvėti yra nemandagu, kai kuriose mokyklose net draudžiama.

Neutralai tai paaugliai, kurie neskiria per daug dėmesio savo mokyklinei aprangai, todėl jiems niekada nekyla konfliktų su mokytojais dėl aprangos. Neutralūs paaugliai rengiasi taip, kaip jiems patogu. Kai kurie iš jų turi įvairius stereotipus, į kuriuos stengiasi lygiuotis stiliumi bei išvaizda, o likusieji rengiasi kuo paprasčiau, kad neatkreiptų aplinkinių dėmesio į save.

Jų požiūris į ryškius subkultūrų atstovus – įvairus. Vieni į tai žiūri neigiamai, lyg į iššūkį gyvenimui, mokytojams, tėvams, aplinkiniams žmonėms, o kiti juos sutinka teigiamai.

Neutralai dažniausiai tokią aprangą renkasi einant į mokyklą ar kitą mokymo įstaigą.

Šiai subkultūros bendruomenei priklauso tik merginos. Fyfų nepastebėti yra neįmanoma: mini sijonai, aukštakulniai bateliai, daug blizgančių papuošalų, makiažas, todėl tokia apranga mokyklos darbuotojus neretai šokiruoja, tačiau nei mokytojų moralizavimas, nei tėvai neprivers tokių merginų mokykloje rengtis kukliau.

Fyfų amžius dažniausiai apima 13 – 17 m. Šio amžiaus merginos dažniausiai stengiasi parodyti savo brestantį kūną bei moteriškumą.

Dabartinėje Lietuvoje pastaruosius kelerius metus uniforma – prestižinės mokyklos ar gimnazijos atributas, išorinis skiriamasis ženklas, dažniausiai būna padabintas mokyklos (gimnazijos) emblemomis. Mokyklos, turinčios mėgiamas spalvas, vyraujančias mokyklos simboliuose, atributikoje, pageidauja, kad šias spalvas turėtų ir uniformos.

Uniformas dėvintys vaikai atrodo tvarkingesni, drausmingesni, todėl savo išvaizda išsiskiria iš kitų bendraamžių. Mokykloje uniforma atlieka savotišką auklėjamąjį vaidmenį, nes čia turi būti kalbama apie jos priežiūrą, tinkančius priedus ir t.t. Taip pat ji ne tik papildo gimnazisto įvaizdį, bet ir įpareigoja tinkamai elgtis, skatina atsakingiau mokytis, tačiau tai nereiškia, kad mokymo įstaigose temos apie madingus laisvalaikio drabužius yra uždraustos. Tačiau negalima painioti aprangos stiliaus su uniforma, nes ji yra įvaizdis, kurį gali sugadinti net ir menkiausias netinkantis elementas.

Daugumoje mokyklų uniformos yra, tačiau tai tapo viena didžiausių mokinių problemų. „Uniforma yra sukaustanti judesiu, ir yra tikra baudžiava ir moksleivio vystymosi, kaip asmenybės, slopinimas.“ – teigia Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos 10 kl. moksleivė Lina.