Odos fiziologija ir anatomija

Tikslas – įvertinti medicininius ir estetinius kosmetikės darbo aspektus.

Gilusis epidermio sluoksnis dar vadinamas „gyvuoju“ ląstelių sluoksniu. Gilusis sluoksnis susideda iš trijų dalių: - pamatinis (stratum basale), - dygliuotasis (stratum spinosum), - grūdėtasis (stratum granulosum). Aukščiau ,,gyvojo’’yra skaidrusis sluoksnis. Virš jo – raginis. Epidermį ir tikrąją odą jungia bazinė membrana.

Epidermio ląstelės turi skirtingą struktūrą. Pagrindinės epidermio ląstelės yra: Keratinocitai Langerhanso ląstelės Merkelio ląstelės. Melanocitai.

Pamatiniame sluoksnyje vyksta nuolatinis ląstelių dauginimasis. Tai vienintelis epidermio gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis. Jo ląstelės maždaug per 26 - 28 dienas visu epidermiu nuolat kisdamos kyla į viršutinį odos sluoksnį. Jos auga, vystosi, sensta, miršta ir galiausiai yra išmetamos. Tarp vienos eilės cilindrinės (prizminės) formos pamatinio sluoksnio ląstelių, turinčių ovalius branduolius, įsiterpia Langerhanso ląstelės, nuo kurių priklauso odos imunitetas ir melanocitai, o nuo jų priklauso odos spalva – odos pigmentacija.

Dygliuotasis sluoksnis – tai lyg mūsų odos griaučiai. Pamatinis ir dygliuotasis sluoksniai dar vadinami Malpigijaus sluoksniu.

Iki 1970 metų buvo manoma, kad raginis sluoksnis yra inertiškas (kaip plastiko plėvelė dengia aktyvesnius ir giliau odoje esančius sluoksnius). Tačiau per paskutinius 30 metų mokslininkai įrodė, kad raginis sluoksnis yra labai sudėtingas ir svarbus odos funkcijai.

Viršutinė raginio sluoksnio dalis yra puri ir vadinama pleiskanojančiu sluoksniu (stratum disjunctum). Jo storis yra 5 mm. Būtent šiame sluoksnyje mirusios ląstelės praranda ryšius su gretimomis ląstelėmis ir išmetamos į aplinką. Tai ir yra nusisluoksniavimas. Per parą visame odos paviršiuje pasigamina 0.5 – 1.0 g/m2 raginio sluoksnio. Šis sluoksnis dėl savo atsparumo sudaro apsauginį odos barjerą ir saugo giliau esančią odą nuo traumų, nudegimų, šalčio, drėgmės ir cheminių medžiagų.